Išmokyk mane gyventi (✔)

37

Upė

Suskambėjus žadintuvui tingiai pasiražiau savo plačioje lovoje ir atmerkiau akis. Rytas. Rytas, kai pagaliau vėl patirsiu šiek tiek daugiau laisvės ir galėsiu grįžti į universitetą. Jaučiausi it paukštelis, kuris ilgą laiką buvo uždarytas narvelyje, o šiandien pagaliau išleistas į laisvę ir galintis nors truputį pramankštinti sparnus.

Išsimaudžiusi ir susišukavusi išsirinkau mielą pilką megztą suknelę iki kelių ir storas juodas pėdkelnes. Lengvai pasidažiau ir su plačia šypsena veide nuslinkau iki virtuvės, prieš tai pasisveikindama su Linu, eilinį kartą stovinčiu prie mano kambario durų.

– O, kažkas geros nuotaikos, – šyptelėjo Ana, trumpam dirstelėjusi į mane, prieš vėl nuleisdama akis į kepančius lietinius.

– Tikrai taip! – plačiai nusišypsojau ir atsisėdau prie stalo, giliai įkvėpdama virtuvėje tvyrančio aromato. – Mmm, kaip skaniai kvepia.

– Štai – ne tik uostyk, bet ir valgyk, – Ana mirktelėjo ir įdėjusi į lėkštę kelis blynus bei apipylusi juos klevų sirupu padėjo lėkštę priešais mane. – Kavos? Arbatos?

– Kavos su pienu, – laiminga atsakiau, atsipjaudama gabalėlį lietinio ir įsidėdama jį į burną. Sukramčiusi atsidusau ir nugurkusi pridūriau. – Mmm, dievų maistas.

Ana sukikeno, beruošdama kavą ir smalsiai mane nužvelgė.

– Juk tai – tik elementariausi lietiniai, mieloji, – tebekikendama pasakė.

– Labai skanūs lietiniai, – patikslinau, iškėlusi šakutę į viršų, o tada pati nusijuokiau ir vėl ėmiau valgyti.

Ana pastatė kavą šalia mano lėkštės ir grįžo prie viryklės, kur nepailstant kepė daugiau blynų. Norėjau kone dejuoti nuo kiekvieno kąsnio savo burnoje. Ar toks tas laisvės skonis? Tikriausiai taip, nes dar gyvenime taip nesimėgavau pusryčiais, kaip tą dariau šiandien.

– Kaip sekėsi išvyka? Nujaučiu, kad smagiai? – lyg tarp kitko paklausė Ana, bet jos akyse įžvelgiau kažkokį keistą žibėjimą, o šypsena dar labiau išsiplėtė.

– Hmm, tikriausiai, – numykiau, prisiminusi laiką, praleistą su Herkumi ir kivirčą su mama. – Apsipykau su mama, bet iš esmės kelionė buvo... įdomi.

– Net neabejoju... Net neabejoju... – šypsodamasi tarsi sau pasakė Ana, apversdama lietinį keptuvėje.

Kilstelėjau antakius, nelabai suprasdama ką ji turėjo omenyje, bet tuo metu į virtuvę įrioglino Pavelas ir žiovaudamas atsisėdo prie stalo priešais mane. Jo juodi plaukai buvo kiek suvelti. Eilinį kartą vilkėjo tamsius džinsus. Tamsiai mėlyno megztinio rankovės buvo atraitotos, atidengiančios masyvią tatuiruotę ant jo kairės rankos. Tai buvo kaukolė, paskendusi tarp raudonų rožių, o jai iš burnos kyšojo gyvatė. Kelias sekundes atidžiau nužiūrėjusi tatuiruotę pakėliau akis į jo veidą ir pašaipiai paklausiau:

– Tu gal neturi namų, kad amžinai čia triniesi?

Pavelas įbedė savo įdėmų rudų akių žvilgsnį į mane ir kilstelėjo vieną antakį.

– Matei mano namus. O jei kas ir neturi namų, tai tu, – pašaipiai nužvelgęs mane dar pridūrė. – Patinka gyventi prabangiame name, vabalėli?

– Eik šikt! – susiraukusi mečiau į jį lietinio gabalėlį, bet Pavelas meistriškai išsisuko nuo mano išpuolio ir patenkintas nusikvatojo, kai maistas atsitrenkė į sieną ir nukrito ant grindų.

– Ėi, baikit elgtis kaip maži vaikai! – sudrausmino Ana, padėdama blynų lėkštę priešais Pavelą. – Mano maistas skirtas valgymui, o ne vaikiškiems karams.