Išmokyk mane gyventi (✔)

50

Upė

Man dar tebestovint lyg įbestai tarpduryje, Pavelas pakilo nuo žemės, pasitaisė savo nuo grumtynių bet kaip atrodantį tamsiai mėlyną kostiumą ir nužingsniavo prie grafino. Įsipylęs į stiklinę viskio jis priėjo prie lango ir, giliai susimąstęs bei žiūrėdamas pro langą, gurkštelėjo gėrimo. Atsidusęs jis atsirėmė į sieną ir sušnibždėjo, tarsi kalbėtų pats su savimi, o ne manimi:

– Tai beprotybė. Tai tiesiog kruvina beprotybė.

Aš lėtai įžengiau į kabinetą ir tyliai užvėriau paskui save duris. Jutau, kad tai puiki proga išgauti visus man rūpimus atsakymus į mane kankinančius klausimus ir tikrai neketinau jos taip lengvai paleisti, kai daugiau niekas šiuose namuose nesiteikė su manimi atvirai pasikalbėti.

– Pavelai, kas čia vyksta? – ryžtingai paklausiau.

Jis krūptelėjo, tarsi būtų visai pamiršęs apie mano egzistavimą, ir atsisukęs įbedė savo tamsių akių žvilgsnį į manąjį. Jis stovėjo nepratardamas nė žodžio, tik žiūrėdamas į mane tuo keistai susirūpinusiu žvilgsniu, kurio dar nesu regėjusi Pavelo akyse. Šitoks rimtas ir susimąstęs jis atrodė žymiai vyresnis, kone žaibiškai pasenęs mažų mažiausiai penkeriais metais.

– Dėl ko jūs pykotės? – neiškentusi tvyrančios tylos ir desperatiškai norėdama gauti atsakymus, aš ir vėl paklausiau.

Pavelas, nenuleisdamas nuo manęs akių, ištuštino stiklinę ir padėjo ją ant palangės. Tuomet atsiduso ir trumpai pasakė:

– Dėl veiksmų plano absurdiškumo.

– Tiek supratau ir pati, iš jūsų pakankamai garsių riksmų, – atkirtau ir priėjusi atsisėdau į minkštą krėslą prie masyvaus stalo. – Ką jūs suplanavot, kad reikėjo taip rietis?

– Ne mes, o Herkus, – su kartėliu balse mane pataisė Pavelas. – Apie šitą planą sužinojau tik šiandien, nors rytoj jau turėtumėm išskristi. Įsivaizduok, kaip maloniai nustebau, kai sužinojau, kad skrisim tiesiai mirčiai į nasrus, nes tas beprotis nebeturi kantrybės palaukti dar šiek tiek, kol Dmitrijus ir vėl grįš į Lietuvą.

Mano kūnu perbėgo šaltis. Kelis kartus sumirksėjau, mėgindama suprasti ką išgirdau, bet mano žinoma versija visiškai nesirišo su ta, kurią ką tik papasakojo Pavelas. „Herkus man melavo? Bet kodėl? Ar staiga pakeitė planus, jau po mūsų pokalbio?"

– Nesuprantu. Juk Herkus sakė, kad Dmitrijus dingo iš Lietuvos ir dabar jūs tiesiog lauksit, kol jis grįš, o per tą laiką surasit profesionalę, kuri meistriškai jį suvilios, – lėtai paaiškinau tai, ką prieš kelias dienas man nupasakojo Herkus, kai atsisakė mano paslaugų ir pranešė, kad ramiai dirbsiu redakcijoje.

– Taip, jis ne Lietuvoje, o Suomijoj. Ir ne, pasirodo, kad mes nieko nelauksim, – Pavelas liūdnai šyptelėjo ir vėl pažvelgė pro langą. – Ten bus tikra savižudybė. Dmitrijus visada su savimi tempiasi nemažą gaują iki dantų apsiginklavusių patyrusių apsauginių. Tam, kad iki jo prisikastum, reikėtų minimum dvidešimties vyrų, jei ne dar daugiau. O Herkus... Jis ketina tiesiog paimti ir nuvykti ten su manimi ir vos vienu kitu komandos nariu.

Kol mano akys vis labiau plėtėsi, besiklausant Pavelo paaiškinimo, jis tik stovėjo ir spoksojo pro langą, tarsi nedrįsdamas pažvelgti man į akis. Su kiekvienu jo ištartu žodžiu jutau vis didėjančią baimę ir sunkiai nustygau vietoje – norėjosi pašokti iš krėslo ir lėkti tiesiai į Herkaus kambarį, kad pamėginčiau jam įkrėsti nors šiek tiek sveiko proto, šiurkščiai pakratydama jį už pečių.

„Ką tokio Herkus nori sužinoti iš to Dmitrijaus, kad rizikuos ne tik savo, bet dar dviejų žmonių gyvybėmis? Ne, čia net nereikėtų sakyti rizikuos, nes rizika dar kartais atsiperka. Šį kartą Herkus tiesiog atiduotų tris gyvybes bemėgindamas, bet taip ir neturėdamas jokių šansų..."