Išmokyk mane gyventi (✔)

14

Upė

„Dieve, juk jis nesiruošia atkartoti mano sapno?" – širdis keistai suspurdo, ne tik iš baimės, bet ir... Geismo? Nekantrumo? Vilties? „Ne, susiimk, Upe", – mintyse pati save subariau, bet širdis ir toliau išdavikiškai plakė pašėlusiu greičiu.

Pirmas žingsnis...

„O jeigu jis tikrai ims ir mane pabučiuos? Jei tvirtai suspaus į savo glėbį ir nebepaleis?" – vieną ranką priglaudžiau sau prie krūtinės, mėgindama nuraminti širdies plakimą.

Antras žingsnis...

„Aš atsispirsiu. Žinoma atsispirsiu. Tai tebuvo sapnas, realybėje aš... Aš..." – mintis kažkur nuplaukė, kai vėl įdėmiai nužvelgiau artėjantį Herkų.

Trečias žingsnis...

„Juk vienas bučinys nėra kažkokia katastrofa. O jei niekas nesužinos, tai ir kas nors daugiau nebus katastrofa", – mano sąmonę nejučia užvaldė nuodėmingas balsas ir aš pati pasibaisėjau savimi. „Taip negalima! Ne, ne, ne!"

Ketvirtas žingsnis...

„Tik jau neapsimesk, kad nenori..." – vėl prakalbo demonas manyje.

Herkus jau buvo per kelis centimetrus nuo manęs, bet vietoj to, kad šiurkščiai pagriebtų mane į savo glėbį ir atimtų iš manęs bet kokio sveiko proto likučius, jis tiesiog... Praėjo pro mane ir nužingsniavo toliau.

„Ką?!!" – suspigo demonas manyje, bet jį iš karto pakeitė tikroji Upė. „Taip! Taip, taip, taip, išgelbėta nuo nuodėmės!"

– Eime, – mestelėjo Herkus ir aš, negalėdama nuo veido paslėpti plačios šypsenos, nusekiau iš paskos.

Buvo akivaizdu, kad jis tenorėjo pratęsti pokalbį apie darbą. Aišku, galbūt tai galėjo palaukti iki ryto, bet niekada negalėjai žinoti kas sukasi didelių kompanijų savininkų galvose. Gal, pavyzdžiui, jis pats nemiegodavo išvis, tad galvojo, kad to nedaro ir paprasti mirtingieji. Arba galbūt atsirado tikrai neatidėliotinų reikalų ir aš buvau vienintelis asmuo, kuris tinkamas tiems reikalams sutvarkyti, nors Herkus dar net nežinojo ką aš sugebu.

„Na, kad ir kaip ten bebūtų – aš saugi ir prisigalvoju nesąmo..." – dar spėjau pradėti mintį, bet ji greitai taip ir liko kažkur skrajoti iki galo neužbaigta, kai supratau, kad mes praėjome Herkaus darbo kabinetą ir ėjome gilyn į namo širdį. „Juk jis nesiveda manęs į savo miegamajį?" – dar spėjau pagalvoti, kai Herkus atidarė pačias tolimiausias duris ir už jų išvydau erdvų kambarį, kuriame dominavo raudona, juoda ir balta spalvos. Be įprastų baldų, kurie galėtų stovėti bet kuriame kambaryje, čia stovėjo didelė, plati lova.

Aš sunkiai nugurkiau seiles. „Ne, ne, čia ne jo kambarys. Gal svečių? Gal tiesiog pasakys, jog po reikalų aptarimo galėsiu čia pernakvoti, kad nereikėtų vidury nakties vaikščioti nesaugiomis miesto gatvėmis?"

– Sėsk, – Herkus įsakmiai mostelėjo ranka į lovą.

„Hmm, kam sėstis, jei galiu iš karto gultis?" – vėl pasigirdo manyje tūnančio demono balsas, apie kurio egzistavimą dar taip neseniai nežinojau išvis.

„Ne, ne, ne!" – subariau save ir atsisėdau ant lovos. Tuo metu Herkus uždarė kambario duris ir nužingsniavo prie spintos. Jis atsisegė savo džinsus. Aš išpūčiau akis ir pradėjau desperatiškai spoksoti į vis skirtingus taškus kambaryje, bet žvilgsnis jau po poros sekundžių vis tiek nejučiomis grįžo prie Herkaus.

„Na, tikrai ne kasdien gali pasimėgauti dėstytojo striptizu – kam praleisti progą?" – manyje gundančiai sušnabždėjo tas pats begėdis demonas. „Atsipalaiduok ir džiaukis akimirka!"