Išmokyk mane gyventi (✔)

56

Upė

Kuomet atsidūrėme lauke, jau buvo tamsu. Žiemos speigas kaip mat įsisuko po mano paltu ir plona, šilkine suknele, tačiau ilgai drebėti neteko, nes su Pavelu greitai įlipome į išsinuomotą juodą visureigį – jis į vairuotojo vietą, o aš – keleivio. Patryniau sušalusias rankas ir Pavelas, lyg iš karto tai supratęs kaip nebylų prašymą, įjungė šildymą.

Važiavome tylėdami. Nors kelionė tetruko gal penkias ar dešimt minučių, tačiau visą tą laiką vis dėliojau milijonus įmanomų šio vakaro scenarijų ir bandžiau sumąstyti ką kiekvienoje situacijoje turėčiau sakyti ar daryti. Pavelas, matyt, irgi kažką intensyviai galvojo, nes nerodė jokio noro palaikyti pokalbį. Kai sustojome netoli prabangaus viešbučio, mano širdis pradėjo daužytis it pašėlusi ir vos laikiausi nepareikalaudama, kad Pavelas parvežtų mane atgal. „Tu negali persigalvoti! Pagalvok apie mažą, nekaltą mergytę!"

– Jei tik pajusi, kad kažkas ne taip – pasinaudok šituo, – Pavelas paėmė mano ranką ir įdėjo į delną mažytį sidabro spalvos durklą. – Įsikišk jį į batelį, o po apsauginių patikrinimo perkelk kažkur, kur reikalui prispyrus tau būtų patogiau jį staigiai išsitraukti.

Linktelėjau, negalėdama pratarti nė žodžio ir nusiavusi batelį įsikišau durklą į vidų. Nors buvau netikinti, bet greitai sukalbėjau maldą, kad apsauginiai nesugalvotų tikrinti mano batų. „Ar visi žmonės staiga tampa pamaldūs, kai žiūri mirčiai į akis?"

– Ir, Upe? – susirūpinusiu balsu ištarė Pavelas ir aš kaip mat atsisukau ir pažvelgiau tiesiai į jo rudas akis.

– Ką? – tyliai paklausiau, bijodama, kad garsiau kalbant jis išgirs visišką paniką mano balse.

Jis uždėjo savo didelę šiltą plaštaką ant mano šlaunies ir ją švelniai spustelėdamas pasakė:

– Pasakyk nors vieną žodį ir mes iš čia išvažiuosim. Dabar pat. Tu neprivalai to daryti.

Sunkiai nugurkiau seiles, tebespoksodama į jo akis, kuriose nebuvo nė lašo taip puikiai pažįstamos pašaipos ar linksmumo. Jis žvelgė į mane rimtu, susirūpinusiu žvilgsniu ir atrodė taip, lyg norėtų, kad aš persigalvočiau ir niekur neičiau. Giliai įkvėpusi pabandžiau įtikinti save, kad nebijau. Norėjau nebijoti. Tačiau kokių šaltų nervų žmogus turėtų būti, kad tokioje situacijoje jaustųsi visiškai užtikrintas savo jėgomis ir dėl ničnieko nesibaiminantis?

– Ne, Pavelai, aš privalau eiti, – galiausiai tyliai pasakiau, spustelėdama jo ranką ir liūdnai šyptelėdama. – Galbūt vėl kelis metus neturėsit tokios progos, jei aš nepamėginsiu jums padėti čia ir dabar, kol tas Dmitrijus dar nedingo.

– Bet... – pradėjo Pavelas, bet aš iš karto neigiamai papurčiau galvą ir jis užtilo bei patraukęs nuo manęs savo ranką atsiduso. – Gerai, eik.

Pavelas greitai privažiavo prie viešbučio įėjimo ir aš nieko nesakiusi išlipau lauk. Į mane ir vėl pūstelėjo žiemos žvarba, todėl skubiai, kiek tai buvo įmanoma su aukštakulniais bateliais, nubėgau link stiklinių durų, kurios automatiškai prasivėrė ir man beliko įeiti ir pajusti, kaip prabangi, tačiau pavojingus žmones savyje priglaudusi vieta prarijo mane. Nieko nelaukdama nuskubėjau prie lifto ir paspaudžiau penktą skaičių. Dmitrijaus viešbučio kambarys buvo 511.

– Nepanikuok... Įkvėpk, iškvėpk... Nepanikuok... – kartojau sau po nosimi, džiaugdamasi, kad liftas buvo visiškai tuščias ir niekas netrukdė mano mantrai. – Susikaupk, antraip mirsi... Susikaupk...

Kai lifto durys pagaliau tingiai prasivėrė penktame aukšte ir aš pastačiau savo juodais aukštakulniais apautas kojas ant raudono kilimo, koridoriuje išvydau gal dešimt skirtingose vietose stovinčių kostiumuotų vyrų. Jų sudėjimai buvo tokie, kad kažin ar kas būtų pagalvoję, kad jie – tik kokie buhalteriai, o tokią mintį dar labiau sugniuždytų pistoletai, kuriuos nė neabejojau, jog turėjo kiekvienas iš šių raumeningų darbuotojų.