Išmokyk mane gyventi (✔)

41

Upė

Skausmas. Visą galvą tarytum pusiau plešiantis skausmas išbudino mane iš gilaus miego ir aš nepatenkinta sudejavau, pakrutindama sustingusias rankas ir kojas. Iš lėto, vis dar neatsimerkdama, atsisėdau, iškėliau vieną ranką ir sukamaisiais judesiais pamasažavau kaktą, bet tai menkai kuo pagelbėjo malšinant nemalonius pojūčius.

Nejučiomis pirštai ėmė slysti link smilkinio, po to keliavo plaukais, kol sustojo pakaušyje, apčiuopdami kažką lipnaus. Kiek įdėmiau pačiupinėjau tą vietą ir susiraukiau, kai skausmas dar labiau sustiprėjo, mano pirštams aptikus kažkokį nelygumą. Lėtai nuleidau ranką, prasimerkiau ir nedrąsiai pažvelgiau į savo pirštus.

Kraujas. Ant mano pirštų buvo kraujas.

Pamėginau nugurkti seiles, bet burna buvo mirtinai išdžiūvusi, lyg jau kelias paras būčiau keliavusi dykuma. Pavargusiomis akimis pamėginau apsidairyti aplinkui ir nuo vaizdo vis labiau ėmiau panikuoti, jusdama kaip stipriai širdis iš baimės ėmė varinėti kraują. Kažkoks drėgnas, prieblandoje skendintis rūsys ar panaši velniava. Jokio lango, jokių baldų, tik pliko mūro sienos, su vietomis matomais drėgnais plėmais ir plikos grindys, be jokio parketo, plytelių ar kokių kitokių, bent pusėtinos kokybės apdailos variantų.

Vienintelis įėjimas – pro grotuotus vartus, kurie buvo apjuosti stora, aprūdijusia grandine, ant kurios kabojo masyvi spyna. Už grotų matėsi toks pat plikas, aptrupėjęs koridorius. Vienintelis šviesos šaltinis – stambus žibintuvėlis, paguldytas ant žemės už tų užrakintų grotų.

„Kur aš?! Kaip čia atsidūriau?!"

Pamėginau atsistoti nuo grindų, tačiau iš karto apsvaigo galva, akyse ėmė spingčioti milijonai žvaigždučių, o galvos skausmas kankinančiai suaktyvėjo ir panašėjo į nuolatinį badymą peiliais bei didžiulį spaudimą. Suvaitojusi kritau atgal ant žemės, nes supratau, kad netekčiau sąmonės, jei mėginčiau ilgiau išbūti ant dviejų kojų.

„Ar aš kažkur susižeidžiau? Ar kažkas mane sužeidė?! Ar..." Panikuodama apsičiupinėjau, paklaikusiomis akimis įsispoksodama į savo kūną ir radau nors šiokią tokią paguodą – tebebuvau su savo drabužiais, vadinasi tikėtina, kad tas, kas mane čia atgabeno, dar nebandė manęs prievartauti, kol buvau be sąmonės. „Tik kas mane čia atitempė? Kodėl? Kaip?"

Vis dar jutau, kaip iš baimės mano širdis plakė dvigubai greičiau, bet pamėginau užsimerkusi nurimti ir prisiminti, kas gi man nutiko. Juk buvau universitete, sau ramiausiai sėdėjau neitin įdomioje paskaitoje ir tikrai neturėjau planų atsidurti tamsiame, drėgname rūsyje.

„Kas man nutiko?!" Kelis kartus giliai įkvėpiau, stengdamasi nuraminti pakrikusius nervus, bet supratau, kad iš to nieko neišeis. Sakyčiau, kad tokioje situacijoje buvo visai normalu drebėti ir panikuoti, o kas įsivaizdavo, kad nepanikuotų – melavo patys sau. „Po velnių, juk mane kažkas pagrobė!"

„Gal kažkas parduos mano organus? Arba padarys iš manęs prostitutę? O gal tapsiu kažkieno sadistinių fantazijų auka?" – mintyse jau skriejo gausybė skirting scenarijų variantai. „Upe, susiimk! Šiuo metu turėčiau galvoti kaip iš čia ištrūkti, o ne kas man bus, jei neištrūksiu."

Atsidusau, sugniauždama iš streso prakaituojančias rankas į kumščius ir vėl pamėginau prisiminti kas man nutiko. „Paskaita. Buvau paskaitoje. Po jos sėkmingai ketinau eiti į automobilių stovėjimo aikštelę, pas manęs jau tikriausiai laukiantį Liną. Mane pagrobė Linas? Ne, ne, ne! Negali būti!"

„Nusiramink, po paraliais, ir baik priimti skubotas išvadas!" – pamėginau pristabdyti save.

„Gerai... Kas toliau? Ak, taip. Beeinant supratau, kad noriu į tualetą, todėl prieš išeinant laukan vis dėlto užsukau atlikti gamtinių reikalų."