Išmokyk mane gyventi (✔)

60

Upė

Mano besapnis miegas baigėsi, kai akys sugalvojo, jog laikas sureaguoti į šviesą. Iš lėto prasimerkdama kelis kartus tankiai sumirksėjau, stengdamasi apsiprasti su tingios, žiemiškos saulės spinduliais, kurie apšvietė kambarį. Dar kelis sykius suklapsėjusi akimis vietoj išsiliejusių šešėlių pagaliau pamačiau aiškius daiktus.

Šviesus, mažas kambarėlis, su baltomis sienomis. Vienoje pusėje baltos durys, o priešingoje – didelis langas, pro kurį ir skverbėsi dienos šviesa. Mano metalinė smėlio spalvos rėmais lova stovėjo prie trečiosios sienos, kaip ir balta spintelė, kuri buvo pristumta šalia lovos. Prie ketvirtos sienos prisiglaudęs riogsojo apvalus smėlio spalvos staliukas su pora apvalių taburečių.

Žvilgsniu grįžau prie durų. Netoli nuo jų stovėjo ne tik balta spinta, bet ir trumputė smėlio spalvos sofa. Tą sofą buvo okupavęs miegantis Pavelas. Jo dažnai netvarkingi tamsūs plaukai buvo dar labiau susivėlę nei įprastai, o atsipalaidavusiame veide besimatanti menkai pražiota burna sudarė kiek komišką pavargusio, itin didelio vaiko vaizdą. Nors buvo apie metro devyniasdešimties ūgio, tačiau prieš užmigdamas bandė įsipatoginti net man per trumpoje sofoje, todėl jo galva gulėjo ant vieno ranktūrio, o ant kito buvo užmestos kojos, kurios, dėl savo ilgumo, nuo kiek žemiau nei kelių jau kybojo ore.

Regis, jis nekreipė dėmesio kur ir kaip užmigo, nes drįsčiau abejoti ar įmanoma patogiai nusnūsti su juodomis kostiuminėmis kelnėmis, pilkais ilgarankoviais marškiniais ir juodais batais. Vienintelis kažkokių patogumų ieškojimas matėsi iš jo juodo kostiuminio švarko, kuris pusiau tebegulėjo ant vyro pilvo ir galėjo bet kurią akimirką visiškai nukristi ant žemės. Matyt, prieš užmigdamas jis bandė užsikloti savo paties švarku.

Jam per miegus tyliai suknarkus visas vaizdelis pasidarė per daug mielas ir drauge pernelyg juokingas, kad sustabdyčiau save nuo šypsenos. Lūpų kampučiams kylant aukštyn staiga sustojau, pajutusi kažką, kas trukdė išsišiepti iki ausų. Iš lėto priliečiau savo dešinį žandą ir pajutau tvarstį.

Dideliu skausmingu gūsiu į mano mintis sugrįžo suvokimas ir atsiminimai.

Išprievartauta. Supjaustyta. Paniekinta.

Patraukiau drebėti pradėjusius pirštus nuo savo veido ir nuleidau žvilgsnį žemyn. Tik dabar susiprotėjau, kad esu sau visiškai nepažįstamame kambaryje. Gulėjau baltuose pataluose, o vietoj savo pižamos tevilkėjau kažkokią plačią, raišteliais per vidurį suraišiotą baltą suknelę, primenančią ligoninėje duodamus naktinius. „O gal ir esu ligoninėje?"

Lyg pro miglą prisiminiau, jog važiavau su Pavelu ir Herkumi, po to Pavelas mane vedė į kažkokį baltą pastatą. Suraukiau kaktą, mėgindama aiškiau prisiminti kas įvyko, bet galiausiai pasidaviau ir nusprendžiau, kad tikrai esu ligoninėje ar kažkokioje panašioje įstaigoje.

„Tai įvyko... Tas baisus vakaras nebuvo tik slogus košmaras..." Švelniai pačiupinėjusi kaklą supratau, kad ir jis sutvarstytas, kaip kad žandas. Iš lėto pažvelgiau kas buvo po naktiniais ir išvydau ne tik mėlynes ir įdrėskimus, bet ir teko suvokti, jog krūtinė taip pat slėpėsi po bintais. „Aš visa sudarkyta. Išniekinta tiek viduje, tiek išorėje... Kada galėsiu ramiai į save pažvelgti? Kada viską užmiršiu? Kada užgys ne tik išorės, bet ir vidaus žaizdos?.."

Atsidususi užsimerkiau, bandydama nuraminti smarkiai plakančią širdį, tačiau jutau kaip vis labiau kilo siaubas ir šleikštulys. Vėl pravėrusi akis jau sunkiai mačiau kas buvo aplinkui nes akys prisitvindė ašarų. Sumirksėjusi leidau joms išriedėti lauk, o tada staigiai nusivaliau žandus ir pati iš lėto atsisėdau lovoje, taip priversdama ją sugirgždėti. Pavelo akys iš karto atsimerkė ir pažvelgė tiesiai į mane – matyt jis miegojo ne taip giliai, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Atsisėdęs pasitrynė sprandą, vis dar neatitraukdamas nuo manęs susirūpinusių rudų akių, ir galiausiai prabilo: