Išmokyk mane gyventi (✔)

23

Upė

Po erzinančiai prailgusių kelių valandų darbo, kurį atlikau stebint mano linksmajam apsauginiui (ne, pagalbos nesulaukiau, ne, jis taip ir nepasakė nė sakinio), vis dėlto trys lagaminai ir kelios kartoninės dėžės ir vėl virto mano svarbiausių gyvenime daiktų simboliu. Atsidususi pažvelgiau į Liną ir paklausiau:

– Padėsi nunešti į mašiną?

Jis tik linktelėjo, nepajudindamas nė vieno veido raumens ir paėmė iš karto tris dėžes, kurių kiekviena – tikrai galėjau prisiekti – svėrė toną. Pradėjau abejoti ar mano apsauginis nėra užsislaptinęs robotas, bet mano sąmokslo teorijos kūrimą pertraukė telefono skambutis. Pažiūrėjau į savo mobiliojo ekraną ir nusišypsojau. Mėta. Pastarąsias dienas tik trumpai šnektelėdavome ir neturėjau progos nei susitikti, nei ilgiau pakalbėti su vienintele drauge, kurią spėjau įsigyti didmiestyje, tad iš karto pakėliau ragelį ir mestelėjau:

– Klausau, pražuvėle.

– Sveika, mergyt! – kitame laido gale sušuko Mėta.

– Hmm, tikriausiai sveika, – atsakiau, nejučiomis prisiminusi šių dienų įvykius.

– Ėi, ar kas nutiko? – iš karto suskubo pasiteirauti Mėta.

– Ne, viskas gerai, – paskubomis mestelėjau, nes nujaučiau, kad Herkus tikrai neliktų patenkintas, jei kam nors išsipasakočiau, o į jo nemalonę nenorėjau pakliūti.

– Klausyk, gal pagaliau susitikim? – linksmai paklausė, regis patikėjusi, kad man viskas gerai. – Jau pradedu užmiršti kaip atrodai! O ir noriu išgirsti viską, apie tą vakarą, kai išėjai namo su kažkokiu gražuoliuku.

– Mhm, – burbtelėjau, prisiminusi savo keistąjį rytą, kai nubudau Leo lovoje.

Mėta susikenusi bandė mane padrąsinti:

– Na nebūk tokia niurzgalė, juk tai – pati geriausia pirmųjų studentavimo metų pradžia! Aišku, ką padarysi, kad tik vienos nakties nuotykis, bet vis tiek...

Nusijuokiau dėl jos entuziazmo ir optimizmo, bet vis dėlto pamėginau pristabdyti arklius:

– Nieko panašaus į tai, apie ką tu galvoji, nebuvo, – vis dėlto nutilau ir po kelių sekundžių numykiau. – Ir jis, regis, nebuvo tik vienos nakties nuotykis...

– Aaaa!! Žinojau, kad ta naktis bus laiminga, – vėl suriko Mėta. – Nagi, susitinkam kavinėj prie Soboro už pusvalandžio. Norėsiu išgirsti visas slapčiausias detales!

Man net nespėjus atsisakyti ji padėjo ragelį. Atsidusau. Kodėl pradedu jaustis taip, lyg visi mane supantys žmonės nuolat užbaigia skambučius labai nemandagiai ir nelaukdami mano nuomonės? Pavyzdžiui, kaip Herkus.

Herkus...

Nejučiomis švelniai paliečiau savo lūpas. Ar vakar tikrai bučiavomės? Dabar viskas atrodo tarsi pro miglą, tarsi dar vienas begėdiškas sapnas, kuriame atsiduodu tam, kuriam neturėčiau. Tik kodėl bučiuoti jį atrodė taip teisinga ir gera, jei iš tiesų tai – blogas ir taisykles laužantis sprendimas? Nežinojau nei ką galvoti, nei kaip jaustis. Ar galėčiau būti su tokiu žmogumi? Širdį sudūrė it kas būtų į ją smaigstęs adatėles, kai supratau, kad net nežinau koks jis. Aišku viena – dėstytojo darbas tikrai nebuvo jo pagrindinė rolė ir pagrindinis pinigų šaltinis. Bet tuomet kas Herkus iš tiesų? Žudikas? Kriminalinės gaujos vadas? Labai neaiškiais būdais dirbantis verslininkas?

Jutau, kad Herkus tikrai nebuvo nekaltumo įsikūnijimas. Tad ar galėčiau su tokiu žmogumi kurti kažkokius santykius, kažkokią ateitį? Gal geriau tik viena bučiniais pasibaigusia naktimi ir apsiriboti, o tolimesniems žingsniams pasakyti griežtą ne?