Išmokyk mane gyventi (✔)

47

Herkus

Po savaitės vis dar negalėjome rasti nei Ninos, nei Mėtos. Pyktis dėl jų dingimo virto nuolat rusenančiu susierzinimu, bet pats puikiai supratau, kad Nina nebuvo tokia kvaila, kad ją pavyktų rasti vos po kelių dienų. Ta moteris mokėjo išnykti, mokėjo laiku įsilaužti į reikiamas kameras ar duris, kad galėtų pasislėpti ir nesučiupta toliau vaikščiotų Kauno, o gal jau ir visai kito miesto ar šalies, gatvėmis. Juk ir pirmą kartą ją pričiupom tik todėl, kad Mėta padarė riebią klaidą, o Nina nė nepagalvojo, kad gali egzistuoti kažkoks kabliukas, dėl kurio lengvai pagrobimu apkaltinčiau ir ją.

Per tą savaitę Upė spėjo pasitaisyti fiziškai, bet labai abejojau dėl jos psichologinės būklės. Mačiau tą bailų žvilgsnį, neramiai besižvalgantį pro langą, mačiau, kaip ji krūptelėdavo vos kas nors įeidavo į tą patį kambarį... Nereikėjo ilgai mąstyti, jog suvokčiau, kad jai nors kažkiek atsipalaiduoti neleido faktas, kad tos psichopatinės seserys tebesibastė laisvėje.

Turėjau užmušti Niną, kai ji buvo mano rankose. Bent jau būtų viena seserimi mažiau... Bet aš norėjau ją kankinti, troškau išgauti visus atsakymus ir išsiaiškinti kur galėčiau rasti Mėtą, todėl palikau ją gyvą. Ir tai buvo klaida. Didelė klaida. Ne tokia didžiulė, kaip įvelti į savo reikalus Upę, bet pakankama, kad dabar, niekaip nerandant sau vietos, tektų rautis plaukus nuo galvos.

Aš kaltas. Per mane jos akyse nelikę to spindinčio džiaugsmo ir dar niekieno nesugriauto naivumo. Aš kaltas, nes dabar jau buvo sunaikinta viskas – nuo pasitikėjimo aplinkiniais iki manymo, kad gyvenimas gali būti gražus. Visa tai po smiltelę pradėjau griauti savomis rankomis, o viską užbaigė toji ją pagrobusi trijulė.

Atsisėdau ant palangės savo kabinete ir pradėjau žiūrėti į tykiai krentančias snaiges už lango. Jos tokios baltos, tyros ir niekieno nepaliestos – kaip ir Upė. Bet vos pamėgini snaigę sugauti šiltu pirštu, ji ištirpsta ir nebeegzistuoja. Tyrumas – labai trapus, o mano pasaulis negailestingai jį išplėšė ir paliko Upę su išdrąskytu vidumi. Vis dar trapią, bet jau nebe naivią...

„Ne, ne, neleisk sau galvoti! Išplėšk tas mintis iš galvos! Išplėšk viską, kas neduoda ramybės!" Stipriai suspaudžiau kumščius ir kakta atsirėmiau į šaltą stiklą. Tokį patį šaltą, koks turėčiau būti ir aš.

„Aš žudikas. Aš negaliu pasiduoti savigraužai. Aš negaliu nuolatos galvoti, kad griaunu jos pasaulį ir iš griūvėsių statau juodą skausmo pilį, kurioje laikysiu ją tol, kol bus man naudinga."

„Uola. Aš bejausmė uola, kuriai nevalia dėl kažko nerimauti ar prie kažko prisirišti. Aš temoku tik įskaudinti. Atskilusiais nuo manęs akmenimis tol žaloti, kol nebelieka nieko gyvo aplinkui. Aplink mane tik mirtis ir skausmas."

– Jei ir toliau taip atrodysi, pradėsiu manyti, kad tau depresija, brolau, – krūptelėjau, netikėtai išgirdęs pažįstamą balsą ir atsisukau durų link, įsmeigdamas akis į Pavelą.

Buvau taip paskendęs mintyse, jog net neišgirdau kaip jis atidarė duris ir įėjo į vidų. Dabar, atsirėmęs į sieną, Pavelas bandė išlaikyti pašaipų šypsnį savo kampuotame veide, tačiau aš per gerai pažinojau tiek jį, tiek jo veidą, kad žinočiau, jog Pavelas buvo susirūpinęs ir, sprendžiant iš to, kad jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į mane, veikiausiai aš ir buvau to susirūpinimo priežastimi.

– Man viskas gerai. Tiesiog... – atsidusęs vėl pažvelgiau pro langą, stengdamasis nutaisyti kuo neutralesnį balsą. – Vis dar negaliu patikėti kas įvyko. Nina... Po velnių, kaip ji galėjo įsikalti į galvą, kad esu jos? Sekti dieną ir naktį mano namus, spoksoti, kas vyksta viduje, stovint prie lango... Galų gale sekti Upę, samdyti kažkokį pašlemėką, kad ją viliotų, priversti seserį, pamačiusią mane su Upe, su ja susidraugauti ir irgi stumti reikiama linkme... O galiausiai...