Išmokyk mane gyventi (✔)

52

Herkus

Išgirdęs stiuardesės balsą, reikalaujantį visus atsisėsti ir prisisegti saugos diržus, nes tuoj pajudėsim iš vietos, aš nenoromis sukritau į sėdynę šalia Upės ir užsisegiau tuos nelemtus diržus. Jaučiausi apgautas, sumišęs ir išsigandęs. Bet bijojau ne dėl savęs, o dėl Upės. „Jai ne vieta su mumis. Jai ne vieta su Dmitrijumi!" Nervingai gniaužydamas rankas vis dar mėginau išmąstyti kaip pakeisti šios situacijos tėkmę, bet galva buvo tarsi iššluota. Be absurdiškos minties, jog turėčiau rėkti, kad Upė įsinešė į lėktuvą bombą, daugiau nieko nesugalvojau.

– Ėi, viskas bus gerai, – šyptelėjo Upė, švelniai spustelėdama mano ranką.

Pažvelgiau į jos žalias akis ir negalėjau pratarti nė žodžio. Aš skridau į mirtį, į kone neįmanomą įveikti užduotį, o ji ne tik kad nusprendė vykti kartu, bet dar ir pati mane ramino? „Kas ji? Čia tikrai ne Upė. Kur dingo ta baili mergina, kurią sutikau prieš kelis mėnesius?" Įdėmiai nužvelgiau jos švelnų veidą, lengvai besišypsančias lūpas, plaukų sruogą, netvarkingai nugulusią ant jos žando, spindinčias akis... „Palauk, palauk... Tos akys per daug spindi!"

– Tu gėrei? – įtariai prisimerkęs paklausiau, tebestebėdamas tą keistą Upės žvilgsnį. – Tu juk girta! Prisipažink!

Ji sukikeno ir raustelėjusi kumštelėjo man į petį.

– Oi, nebūk toks nuobodus! Aš bijau skristi, – kiek suraukusi kaktą ji pradėjo kandžioti apatinės lūpos kamputį. – Šitie daiktai, apsimetantys paukščiais, man neatrodo labai patikimi. Pavelas sakė, kad truputis alkoholio padės atsipalaiduoti ir taip nebebijoti.

Pavartęs akis pamėginau jai priminti paprastus faktus:

– Juk supranti, kad didesnė tikimybė, jog įvyks automobilio avarija, o ne lėktuvo katastrofa, taip? Jei nebijai važiuoti, kodėl turėtum bijoti skirsti?

Upė atsidususi papurtė galvą ir nieko nesakiusi prisispaudė prie sėdynės, o rankomis įsikibo į kėdės rėmą, kai lėktuvas pradėjo riedėti pakilimo taku. Mačiau, kad net ir apgirtęs protas jai nepadėjo pakankamai atsipalaiduoti, nes vos tik lėktuvas pajudėjo iš vietos, Upės akys išsiplėtė iš siaubo, o lūpas taip stipriai suspaudė, kad šios išbalo.

– Nurimk, juk čia – tik lėktuvas, – raminančiu balsu pasakiau, bet lėktuvui greitėjant Upė atrodė vis labiau persigandusi.

Pastvėriau jos ranką ir suspaudžiau savojoje. Upė irgi suspaudė mano plaštaką ir šiaip ne taip pakėlė lūpų kampučius į viršų, mėgindama suformuoti šypseną, nors mačiau, kad tebebuvo smarkiai išsigandusi. Kai pagaliau pakilome į reikiamą aukštį, Upė pamažu pradėjo atsipalaiduoti ir galiausiai atrodė nors kažkiek nebe tokia įsitempusi. Tik jos ranka ir toliau neatsitraukė nuo manosios. Velniai žino kodėl, bet tai buvo gan malonus jausmas ir aš irgi nemėginau ištrūkti iš jos gniaužtų. „Esam ore, toli nuo žemės ir visų įmanomų grėsmių. Bent šią valandą apsimesiu, kad galiu būti šalia jos ir nekelti jai jokio skausmo ar bėdų. Juk niekas nenukentės, kad trumpam pasimėgausiu švelnumu, kurį normalūs žmonės gali patirti nuolat..." Spustelėjau Upės ranką ir nepaleisdamas pradėjau glostyti jos švelnią odą nykščiu. Stebėtina, bet ir ji neatsitraukė ir leido man toliau laikyti tą glęžną rankutę savajame delne.

– Žinai, vis tiek nesuprantu kodėl tu čia, – pasakiau, melsdamasis, kad ji tiesiog norėjo ekskursijos po Suomiją. – Jei Pavelas tave prikimšo kokiomis nors kvailomis idėjomis, tai žinok, kad tau tikrai nieko nereikės daryti. Kaip jau sakiau seniau – nebeversiu tavęs prasidėti su...

– Ėi, aš viską girdžiu! – pertraukdamas tariamus žodžius atsiliepė greta manęs sėdintis, tik siauru praėjimu nuo mūsų atskirtas, Pavelas. – Ir, šiaip jau, aš visiškai nekaltas. Upė pati primygtinai reikalavo skristi su mumis. Net pagrasino, kad subraižys mano mašiną, kol būsim išvykę, jei neleisiu skristi kartu! Juk žinai, kaip aš myliu savo mažytę...