Išmokyk mane gyventi (✔)

15

Herkus

Įlipus į automobilį į mane įsmigo dvi žalios akys. Dvi erzinančios, įkyriai nuo manęs nepasitraukiančios žalios akys. Ignoruodamas mane iš smalsumo bandantį perdurti žvilgsnį, aš užvedžiau mašiną ir pradėjau važiuoti. Kelias minutes mėgavausi tyla, bet žalių akių savininkė galiausiai neištvėrė ir prabilo:

– Tai kur mes važiuojam?

Aš tylėjau. Jutau kažkokį nepaaiškinamą smagumą ją erzindamas ir varydamas iš proto dėl visiškos nežinios. Galėjau lažintis, kad ilgai netvėrusi ir vėl mėgins išgauti iš manęs informaciją.

Dvidešimt sekundžių.

Ji krenkštelėjo, tarsi primindama, kad dar buvo čia ir laukė mano atsakymo. Tokį gestą pasitikau visiška tyla.

Trisdešimt sekundžių.

Dar kartą krenkštelėjo, tik šį kartą garsiau. Iš mano pusės ir vėl nepasigirdo nė garso.

Keturiasdešimt sekundžių.

Ji pasimuistė kėdėje ir aš nejučia trumpam perfiksavau žvilgsnį iš kelio, kuriuo važiavome, į jos kūną. Tas ilgas kojas, liekną liemenį, suknelės korseto dar labiau suspaustas ir išryškintas krūtis, atidengtą kaklą, tarsi tik ir laukiantį, kad kažkas jį uždengtų savo bučiniais...

„Užsikišk!" – mintyse apstaugiau save ir, suspaudęs tvirčiau vairą, vėl įdėmiai žvelgiau į kelią.

Penkiasdešimt sekundžių.

– Kur važiuojam? – neištvėrusi Upė vėl pakartojo klausimą.

„Vau, neištvėrė net vienos minutės!" Nejučia kreivai šyptelėjau iš jos akivaizdaus kankinimosi.

– Kantrybė – dorybė, – priminiau jai.

– Pasakyk! – pareikalavo ji, jau net nesistengdama atrodyti rami.

Aš mestelėjau į Upę pašaipų žvilgsnį ir toliau tylėjau. „Pasidžiauk nežinomybe, kol tikrovė neįmetė į purvą..."

***

Sustojome prie prabangaus klubo už miesto. Pastatas iš išorės atrodė kaip didelis, pompastiškas dvaras. Na, teisybės dėlei tai ir buvo dvaras. Retas kuris iš paprastų miestiečių žinojo apie šitą vietą ar bent jau nors žodeliu girdėjo apie „Atlantidą", nes šioje vietoje labiau rinkosi pakankamai šlamančių turintys turčiai, o ne paprasti, kiekvieną centą skaičiuojantys žmogeliai, mėnesio gale drebinantys paskutinius centus, kad įpirktų maistą.

Pastatą juosė milžiniški, preciziškai nupjautos žolės plotai. Stovėjimo aikštelė jau buvo beveik pilnai prigrūsta prabangių mašinų, o teritorijoje vaikščiojo keli apsauginiai su racijomis. Be pakankamai storos piniginės čia susipažintum tik su apsauginių plieniniais kumščiais, o ne dailiomis merginomis ar klubo vidumi.

Paėmiau Upę už rankos ir nuėjau link įėjimo durų. Jos švelni, mažytė ranka paskendo manojoje. Keistai malonus jausmas galėti prie jos prisiliesti, galėti kažkur eiti drauge su ja šalia manęs...

„Seni, susikaupk!" – priminiau sau ir nuvijau visas kvailas mintis.

– Dirbant man, turi atskleisti daug talentų, – pagaliau prakalbau, iš lėto artėdamas prie paslapties atskleidimo. – Neužtenka tik mokėti rašyti ar paklusniai bėgioti iš paskos. Pavyzdžiui, tavo atveju... Hmm...

Aš sustojau ir įdėmiai ją nužvelgiau. Mano žvilgsnis akivaizdžiai privertė ją susigėsti, nes Upė nuleido akis žemyn ir pradėjo nejaukiai mindžikuoti, nuleidusi pečius.