Išmokyk mane gyventi (✔)

55

Herkus

Nubudau nuo negailestingo spyrio į pilvą. Kosėdamas ir susisukdamas į kamuolį iš karto pajutau skausmą ne tik pilve, bet ir peršautame petyje. Po kelių sekundžių pravėręs užsimiegojusias akis prieš save išvydau ne ką kitą, o susiraukusį Pavelą.

– Kas tau užėjo? – išstenėjau, vis dar negalėdamas išsitiesti.

– Ar jau persigalvojai? – piktai paklausė, sukryžiuodamas rankas ant krūtinės.

Šiaip ne taip atsisėdęs apsidairiau po motelio kambarį. Jau buvo rytas ir saulė tingiai skverbėsi pro langą, apšviesdama niūrią, purvinai žalios spalvos patalpą su ruda, akivaizdžiai daug ko mačiusia kilimine danga ir skurdžiais baldais. Tačiau viduje buvome tik mes, Upės nesimatė.

– O kur... – pradėjau klausti, bet Pavelas, tarsi perskaitęs mano mintis, mane kaip mat pertraukė.

– Maudosi. Tai ar persigalvojai? – jis pervėrė mane tokiu stingdančiu žvilgsniu, kuris bet kurį kitą žmogų būtų privertęs atsakyti teigiamai, tačiau manęs tokie žvilgsniai nejaudino ir nekėlė baimės.

– Kodėl turėčiau persigalvoti? – į klausimą atsakiau klausimu, taip tik dar labiau suerzindamas Pavelą.

– Neapsimesk! Puikiai žinau, kad jokių verslo partnerių, ir tuo labiau tokių, kurie sklaidytųsi gatvėmis su užtaisytais ginklais, Suomijoje tikrai nėra. Tave garantuotai pašovė arba Dmitrijaus sėbrai, arba pats Dima, – užtikrintai iškošė, patvirtindamas vakarykštį mano spėjimą, jog visai nepatikėjo mano melu. – Tai ar persigalvojai? Ar nebemėginsi į šitą velniavą siųsti Upės? Ar skrisi namo ir mąstysi kokią nors kitą išeitį?

– Ne, nepersigalvojau, – atsakiau, net nemėgindamas gintis, kad mane neva pašovė kažkas kitas, ir atsidusęs sukamaisiais judesiais su kaire ranka pradėjau masažuoti smilkinį. – Pats supranti, kad nebėra kitos išeities. Mums dar pasisekė, kad Dima nesugalvojo jau vakar sprukti iš šalies ir pranykti keliems metams, kaip prieš tai.

– Pasisekė? – Pavelas stipriai suspaudė kumščius ir pradėjo drebėti iš pykčio, įtūžusiu žvilgsniu varstydamas mano veidą. – Tai tau pasisekė, kad likai gyvas ir niekas neištaškė tavo niekam tikusių smegenų, kuriomis paskutiniu metu niekaip nesugebi pasinaudoti!

Neramiai pažvelgiau į vonios kambario duris, bet jos tebebuvo uždarytos ir galėjau girdėti tylų vandens čiurlenimą. Dėbtelėjau į Pavelą ir sušnypščiau:

– Tyliau! Ji gali išgirsti.

Pavelas suurzgė iš įsiūčio ir susiėmęs už galvos ėmė greitai vaikščioti po kambarį, kažką murmėdamas sau po nosimi. Tik po kelių minučių jis vėl sustojo prie mano lovos ir išrėžė:

– Ar tu suvoki ką darai? Vos įžengusi pas Dimą, Upė, galima sakyti, jau bus lavonas ar, mažų mažiausiai, ją tiesiog išprievartaus ir žiauriai sumuš. Aš vienas nesužiūrėsiu visos situacijos, aš net nesu snaiperis, kaip kad tu, jog galėčiau stebėdamas iš toliau, reikalui esant, taikliai iššauti. O Upė... Ji tikrai ne kokia pasaulinio lygio prostitutė, kad ilgai temptų jį apgaudinėdama – juk pats žinai kokia ji. Visas šitas reikalas pasmerktas, nors dar net nebuvo pradėtas! Susimovei ir mums reikia kuo greičiau dingti iš šitos šalies, kol Dima nesugalvojo, kad geriausia gynyba – puolimas.

Nugurkiau gerkle kylantį nerimo ir kaltės gumulą, mėgindamas visiškai atsikratyti bet kokių erzinančių emocijų. „Milda. Svarbiausia yra tik ji. Kad ir kiek kainuotų dukters susigrąžinimas, aš vis tiek tą padarysiu."

„Bet ar tikrai? Ar tikrai man svarbi tik ji?.." – pats saves klausiau, puikiai žinodamas atsakymą.

– Nurimk. Taip, aš negalėsiu visko stebėti iš gretimo pastato ir, reikalui esant, iššauti. Taip, Dmitrijus bus budresnis, nes žino, kad esu Suomijoje ir manau net jam jau aišku, kad čia kaltas ne likimas, o jo sekimas. Bet pats žinojai, kad visas šitas reikalas yra labai rizikingas ir pavojingas, tačiau vis tiek skridai. Ir, negana to, būtent tu čia atsitempei Upę, – kreivai šyptelėjau, kai pamačiau jo veidu nuslenkant skausmingą kaltės grimasą ir suvokiau, kad pataikiau į reikiamą tašką. – Gal jau pamiršai? Pats ją čia atitempei, o dabar vaidini geraširdį protinguolį? Esi lygiai toks pats sugedęs šiknius kaip ir aš.