Išmokyk mane gyventi (✔)

35

Upė

Tingiai pramerkiau akis ir nusprendžiau, kad praėjo jau kelios valandos, nes už lango stūksojo jauki prietema. Pasukau galvą į kitą šoną ir pamačiau tebemiegančio Herkaus veidą. Jis buvo toks ramus, atsipalaidavęs ir visai nepanašus į tą amžiais griežtą ar piktą vyrą, kurį stengėsi vaidinti. Atrodė lyg šalia manęs gulėtų visai kitas Herkus. Tikresnis, pažeidžiamesnis ir toks, kokį būtų galima lengvai įsimylėti ir niekada nebepaleisti.

„Ką tu čia nusišneki, Upe?" Tankiai sumirksėjau, mėgindama atsikratyti savo išskydusių, pūkuotų minčių, bet vėl pažvelgusi į tą ramiai miegantį vyrą įstengiau tik nusišypsoti ir paglostyti jo žandą. Pirštus kuteno jo jau dygti pradėję šereliai ir aš nesusilaikiusi švelniai pabučiavau jo lūpas.

„Angelas... Jis pavadino mane savo angelu." Dar labiau išsišiepiau ir vėl pabučiavau tas minkštas lūpas, kurios tarsi hipnotizavo ir vertė prisiliesti vėl ir vėl.

– Ketini išprievartauti mane miegantį? – neatsimerkdamas paklausė Herkus, gergždžiančiu nuo miego balsu.

– O jeigu? – šyptelėjau, stengdamasi skambėti lyg pasitikinti savimi vilioklė, bet iš tiesų visa nutirpau, o iš jaudulio pradėjo smarkiau plakti širdis.

Herkus pramerkė savo mėlynas akis ir šypsodamasis staigiai pakilo ir apžergė mane per klubus. Iš netikėtumo trumpai klyktelėjau ir uždėjau rankas ant Herkaus krūtinės, bet jis prispaudė jas prie lovos, laikydamas už riešų.

– Nemanau, kad galiu tą leisti, angelėli, – žemesniu nei įprasta balsu pasakė Herkus ir godžiai nužvelgė mano bejėgį kūną. – Nenorėčiau pramiegoti nė sekundės šitokios deivės pasirodymo.

Jis lėtai prisiartino su savo veidu prie manojo ir pabučiavo į nosies galiuką. Nusišypsojęs padovanojo po bučinį į kaktą, į žandus ir švelniai pasisavino mano lūpas.

Troškau jį apsikabinti ir prisitraukti artyn, bet Herkus tebelaikė tvirtai prispaudęs mano iškeltas rankas prie lovos. Jo lūpos ir vėl paliko manąsias ir pradėjo kelionę po mano kaklą, pečius ir keliavo vis žemyn, nusėdamas mano kūną švelniais, karščio bangas sukeliančiais bučiniais.

Pasiekęs krūtinę jis nosies galiuku iš lėto vedžiojo aplink mano odą, kur baigiasi liemenėlės nėriniai ir prasideda nuoga krūtinė. Suvirpėjusi vėl pamėginau išsilaisvinti, bet sugebėjau tik juokingai pasimuistyti, o Herkus toliau tęsė lėtą, bet saldų manęs kankinimą.

– Žinai, galėčiau prisiekti, kad tu kažko nori, – sukuždėjo, nutaisęs pašaipią šypsenėlę. – Nori nuo manęs pabėgti?

Jis per liemenėlės nėrinius švelniai krimstelėjo mano sukietėjusį spenelį ir aš neiškentusi tyliai sudejavau ir užsimerkiau. Jutau kaip Herkaus lūpos pradėjo leistis dar žemiau ir jau bučiavo mano bambą, bet staiga jis pakilo iš lovos ir aš iš karto pramerkiau akis.

„Rimtai? Dabar mane paliksi?" Nepatenkinta atsisėdau, stebėdama kaip Herkus šypsodamasis rinko nuo grindų savo dar prieš kelias valandas išmėtytus drabužius. Pajutęs mano piktą žvilgsnį dar labiau išsišiepė ir nekaltai paklausė:

– Kažkas nutiko, angelėli?

Įširdusi išlipau iš lovos ir greitai susirinkau savo drabužius.

– Ne, nieko. Viskas nuostabu, – atrėžiau, varstydama jį žudikišku žvilgsniu.

Jis numetė savo drabužius ant lovos, paėmė manuosius ir irgi juos padėjo, o tada apglėbė mane per pečius ir man teliko pasiduoti jo šiltam, raumeningam apkabinimui. Atsidusau ir paslėpiau veidą atsiremdama į jį.