Išmokyk mane gyventi (✔)

40

Herkus

Pastačiau automobilį prie stiklinio biurų pastato netoli Akropolio. Žinojau, jog manęs tikriausiai jau laukė galimi investuotojai, bet vis tiek kurį laiką prasėdėjau automobilyje, mėgindamas nusiraminti ir sėkmingai užsidėti šalto verslininko kaukę.

Visada nekenčiau susitikimų su investuotojais. Tas stengimasis jiems įtikti, bet drauge nepaminti savo orumo ir siekių, visad vargino ir erzino, tačiau nenorėjau visko imtis tik savomis rankomis. Taip, turėjau pakankamai pinigų, kad man nereikėtų pinigingų dėdžių palaikymo, bet tie dėdės kartu nešėsi ne tik storas pinigines, bet ir ryšius. Užmegzti ir palaikyti įtakingas draugystes visada buvo protingas žingsnis. Ypač, jei turėjai itin ambicingų ar ne visada legalių tikslų.

Paskutinį kartą atsidusęs ir pasitaisęs kaklaraištį išlipau iš mašinos su portfeliu rankoje. Atsidūrus viršutiniame pastato aukšte nieko nelaukdamas įėjau į erdvią konferencijų salę, kurioje jau sėdėjo būsimi investuotojai. „Lai žaidimas prasideda..."

***

Susirinkimas jau ėjo į pabaigą. Jau galėjau kone pirštais apčiuopti būsimas statybas ir milijonus. Bet tuo metu garsiai suskambėjo mano telefonas. Greitai dirstelėjęs į ekraną pamačiau, jog skambina Linas. „Kas per velnias? Jis man neskambintų, nebent reikalas būtų tikrai skubus."

– Atleiskite, turiu atsiliepti, – pasakiau, pakėlęs akis į prie stalo susėdusius vyrus, kurie tik pritariamai linktelėjo.

Nusisukęs ir paėjęs į šoną atsiliepiau:

– Klausau. Tikiuosi tai tikrai kažkas svarbaus, nes aš vidury rimto susirinkimo ir neturiu kada šnekėti, – griežtai pasakiau, nors viduje jau kaupėsi nerimas, nes puikiai žinojau, kad Linas nebuvo iš tų, kurie skambintų be reikalo ar norėtų tiesiog ilgai plepėti.

– Bose, turim problemą, – kitame laido gale pasigirdęs Lino balsas skambėjo ganėtinai susirūpinęs, todėl mano nerimas padidėjo keliais kartais.

– Kas atsitiko? – paklausiau, iš įtampos sugniauždamas kumštį.

– Upė... Ji dingo, – kostelėjęs paaiškino jos apsauginis.

Kelias sekundes tiesiog stovėjau lyg įbestas ir stipriai sukandęs dantis bandžiau suprasti ką ką tik išgirdau. Galiausiai, stengdamasis nekelti tono, kad netoliese sėdintys investuotojai neatkreiptų dėmesio, aš iškošiau:

– Kaip tai dingo?

– Dingo. Tiesiog dingo, – Linas skambėjo gan sumišęs ir išsigandęs, tarsi pats negalėdamas patikėti, jog įvyko būtent tai, apie ką dabar pranešinėjo. – Ji buvo universitete. Aš, kaip jūs ir nurodėte, jos nebesekiau, kai ji įžengė į pastatą. Po poros valandų atvažiavau jos pasiimti, bet Upė taip ir nepasirodė.

Pirštais patryniau vieną smilkinį, jausdamas, kaip pradėjo kilti pykčio banga, bet iš visų jėgų stengiausi išlikti ramus ir šaltų nervų.

– Gal užsisėdėjo kokioje paskaitoje ar bibliotekoje ir tiesiog vėluoja. Bandyk skambinti į telefoną, – pamėginau įžvelgti kažkokią logišką priežastį ir išeitį.

– Bose, ji vėluoja jau virš valandos... Skambinti skambinau, bet jos telefonas išjungtas arba ne ryšio zonoj, – paaiškino apsauginis ir aš iš pykčio sugriežiau dantimis.

– Apeik visas auditorijas, tualetus ir visas kitas įmanomas vietas. Ji negalėjo tiesiog išnykti, – vėl pasiūliau racionalų sprendimą, bet, deja, Linas ir jį iš karto susprogdino į visiškus skutelius.

– Jau apėjau porą kartų. Jos tikrai niekur nėra.

– Tai apeik dvidešimt kartų, blet! – nesusilaikęs pradėjau rėkti ir akies krašteliu pamačiau, kad investuotojai nustojo kalbėtis tarpusavyje ir sužiuro į mane. – Turėjai tik vieną darbą, bet ir tą supisai, nesugebėdamas sužiūrėti vienos mergiotės!