Išmokyk mane gyventi (✔)

61

Herkus

Buvo sunku žiūrėti į tokį sutvarstytą veidą ir skausmu degančias akis. Upė atrodė lyg angelas, kurio sparnus negailestingai sulaužė šiurkštus gyvenimas. „Mano angelas..." Kad ir kokia tvirta mėgino atrodyti, kad ir kaip stengėsi atšiaurumu paslėpti bet kokį skausmo krislelį, vis tiek puikiai mačiau koks sugniuždymas ir siaubas ruseno žaliose, dar taip neseniai beribiu džiaugsmu spinduliavusiose akyse.

Man skaudėjo ją tokią matyti. Man skaudėjo žinant, kas jai nutiko. „Jei tik galėčiau kažkaip viską ištaisyti... Jei tik galėčiau perimti tą skausmą ir išlaisvinti ją nuo visų baisių prisiminimų... Aš padaryčiau viską, kad tai įvyktų. Bet kaip padaryti tai, kas neįmanoma? Kaip?!"

Galiausiai, kai supratau, kad Upė visą susikaupusį pyktį ir skausmą nusprendė išlieti būtent ant manęs, aš padariau tai, kas atrodė logiškiausia. Tiesiog palikau ją ramybėje ir užsidariau tolimiausiame namo kambaryje, kuriame apsistojau ir žinojau, kad teks pernakvoti, kol rytoj pagaliau išskrisiu į Lenkiją.

„Ar galiu ją kaltinti, kad manęs nekenčia? Ne... Ar galiu ramiai gyventi, vietoj jos meilės gaudamas neapykantą? Ne... Man reikia jos... Man reikia ne tik jos pačios, bet ir jos meilės..."

Nuskridęs į Lenkiją šį kartą nebepainiosiu į savo reikalus nekaltų, prie panašių įvykių visiškai nepratusių žmonių. Lenkijoje manęs jau lauks pasiruošusi smogikų komanda, su geriausiais mano turimais vyrais. Mantas jau išsiaiškino, kad Dmitrijaus duotu adresu stovintis namas priklausė kažkokiam lietuviui, kuris ne tik kad negyveno Lenkijoje, bet ir turėjo labai menkus piniginius resursus, jog sugebėtų išlaikyti didelį namą kitoje šalyje.

Tipiška Žygimantui. Jis turėjo daug nekilnojamojo turto, bet visą jį buvo užrašęs skirtingiems, su juo iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusijusiems asmenims, kurie iš tiesų nė velnio neturėjo jokių teisių į tuos turtus. Reikalui prispyrus jis vis keisdavo gyvenamąsias vietas, bet niekas apie jas nežinodavo.

Viena iš priežasčių, kodėl beveik tris metus niekaip negalėjau jo rasti, ir buvo toks apdairus pėdų mėtymas. Kaip sužinoti kur gyvena žmogus, kuris savo vardu neturėjo jokio nekilnojamojo turto, jokių kreditinių kortelių ar dar ko nors, ką būtų galima susekti? Vienintelis būdas – pričiupti pakankamai aukštą vietą užimantį jo komandos narį, tačiau Dmitrijų aptikau tik po beveik dvejų metų, kai jis pagaliau atsipalaidavo ir pradėjo naudotis savo vardo kreditine.

„Bet ar Žygimanto radimas vertas to, ką patyrė Upė? Ar kada nors galėsiu pažvelgti į tas žalias akis be jokio kankinančio kaltės jausmo?" Suspaudžiau kairės rankos kumštį ir užsimerkiau, stengdamasis nusiraminti. Tačiau jutau, kaip neviltis ir pyktis vis labiau nuodijo kūną ir galiausiai, pasidavęs impulsui, trenkiau kumščiu į sieną.

„Milda... Aš tenoriu atgauti vienintelę tyrą savo šeimos dalelę... Bet ne tokia kaina. Ne šitaip. Maniau, kad nesvarbu kaip, bet klydau. Nedovanotinai smarkiai klydau." Nebepajėgdamas ištverti visų galvoje besisukančių vaizdinių ir kylančių emocijų, aš susmukau ant kambario grindų lyg būčiau pakirstas baisaus nuovargio. Jutau, kad skruostais nuriedėjo kelios ašaros, bet man jau buvo vis vien.

„Atleisk man. Po velnių, atleisk man!"

Užsidengiau veidą ranka ir kelis sykius giliai įkvėpiau, mėgindamas sustabdyti ašaras. Gan greitai apsiraminau, nes šią techniką ištobulinau dar vaikystėje, kai supratau, kad už kiekvieną ištryškusią ašarą lauks skaudus smūgis.

„Aš padarysiu viską, kad ji man atleistų. Padarysiu viską, kad ji pamirštų tą šlykštų Dmitrijaus snukį. Padarysiu viską, kad ir vėl išgirsčiau „myliu", iš jos dailių lūpų..."