Išmokyk mane gyventi (✔)

20

Herkus

– Ar tau tikrai reikia būtent jos? – pasitikslino Ana, švelniai per pečius apkabindama Upę.

– Taip. Druskininkuose kilo bėdų, – atsakiau perbraukdamas pirštais savo plaukus.

Ana nustebusi kilstelėjo antakius ir atsikrenkštė.

– Nebūtų protingiau, jei su Dmitrijumi reikalus tvarkytų tą puikiai išmanančios merginos? Kam į tai tempti kažkokią paprastą studentę, kai turi apmokytų žmonių?

– Nebūtų protingiau, nes įtariu, kad tarp mūsų yra žiurkė, – atsidusau. – Jau kelintą kartą nieko neišeina. Man reikia naujo žmogaus. O Upė, kaip tyčia, pasipainiojo po kojom...

Vėl dirstelėjau į savo studentę. Ji jau nustojo verkti ir tik nudelbusi akis stovėjo prisiglaudusi prie Anos. Jos veidas buvo pabalęs, akys raudonos, o blakstienų tušas nubėgęs ir pavertęs Upę panašią į pandą. Kitokiomis aplinkybėmis mesčiau kokį juokelį apie pandas ar moterų jautrumą, bet dabar nesijaučiau smagiai. Taip, tebepykau ant jos, kad nesugebėjo tiesiog vykdyti nurodymų. Bet labiausiai pykau ant savęs, kad išliejau ant Upės visą įtūžį ir drįsau įskaudinti. Pykau, kad išvis ją įtraukiau į savo mėšlą.

„Šūdas! Ne taip turi elgtis gerai viską apgalvojantis žmogus!" – sugniaužiau kumščius, norėdamas juos trenkti į sieną, bet susivaldžiau, galvodamas, kad tik dar labiau išgąsdinčiau ir taip šoke esančią Upę.

Ana atsiduso, iš lėto glostydama Upės plaukus. Vėl prabilo tik po minutės ar dviejų:

– Jei tikrai manai, kad nėra kitos išeities – gerai. Bet Upė – ne koks pašlemėkas, kuriam reikėtų išsukioti visus pirštus. Dėl dievo meilės, ji tavo studentė, kuri tenorėjo paprasto darbo! – Ana metė į mane piktą žvilgsnį ir tęsė toliau. – Tu jos nelaikysi kaip kokio kalinio. Kol darbas neatliktas, ji gyvens čia, o ne rūsyje. Turės laisvę eiti kur nori ir kada nori. Ir apsaugok viešpatie ką tau padarysiu, jei nuo jos galvos nukris nors vienas plaukelis!

Aš nepritariančiai pavarčiau akis. Negi Ana nesupranta, kad toji mergiotė tiesiu taikymu vėl mėgintų kur nors bėgti?

– Nevartyk akių, Herkau! Kur daugiau ji pabėgs? Policija nepadės, tu iš universiteto gali gauti jos tėvų adresą, o, galų gale, rastum ją net ir elementariausiai susekęs jos telefoną. Upė bus ypatingas svečias, o ne kalinė, supratai?

Nesupratau kokio velnio Ana taip gynė merginą, kurią matė tik antrą kartą gyvenime. Regis, Upė turėjo kažkokią stebuklingą aurą aplink save, kuri vertė visus aplinkinius atkreipti į ją dėmesį ir žiūrėti palankiai. „Arba gašliai" – susimąsčiau apie savo gyvuliškus instinktus.

– Gerai, gerai, – atsidusau. – Bet jeigu ji pabėgs – pati galėsi lakstyti jos ieškodama.

– Nnnebbbbėgsiu, – vos girdimu trūkčiojančiu balsu pralemeno Upė.

Ana guodžiančiai pabučiavo jai kaktą ir stipriai suspaudė glėbyje.

– Paruošk Upei kambarį. Aš per tą laiką jai duosiu ko nors užvalgyti ir šiek tiek raminamųjų, kad greičiau praeitų šokas, – sukomandavo mano namų tvarkytoja ir aš nenoromis nužingsniavau koridoriumi.

Kartais susimąstydavau, kad visos tos prakeiktos gaudynės nėra to vertos. Jau porą metų kapsčiausi ieškodamas įvairiausių palaidų galų, aukodamas darbuotojus, pinigus, laiką... O dabar į tai įtraukiau ir visiškai nekaltą ir su tuo nieko bendro neturinčią studentę. Ir kodėl? O taip... Tuomet prisimenu kodėl ir suvokiu, kad jei reikėtų – įtraukčiau nors ir tūkstantį nekaltų studenčių ar net vaikų. Aš jau seniai to siekiau ne tik dėl savęs, bet ir dėl visų kitų. Kad daugiau niekam netektų kentėti, netektų matyti kaip...