Išmokyk mane gyventi (✔)

33

Upė

Sustingusi spoksojau į Herkaus veidą, kuriame žaidė įžūli šypsena. Ta nieko gero nežadanti ir pinkles rezganti išraiška, kuri man jau buvo pažįstama iki skausmo.

„Juk aš tiesiog blogai nugirdau? Arba užsisvajojau ir savo lakioje vaizduotėje išgirdau tai, ko jis tikrai nepasakė garsiai? Ne, ne, ne, tikrai yra kažkoks logiškas paaiškinimas! Jis negalėjo tiesiog imti ir drėbtelėti mano mamai, kad mes... Mes..."

Herkaus ranka, su kuria jis laikė tvirtai apglėbęs mano liemenį, dar labiau prispaudė mane prie jo raumeningos krūtinės. Net jeigu man tik pasigirdo, šitokių gestų nedarytų nei dėstytojas, nei darbdavys. Ką jis sau galvoja?!

Panikuodama pabandžiau atlipti nuo Herkaus krūtinės, bet jo ranka tvirtai mane laikė už liemens ir mano pastangos liko bevaisės.

– Antroji pusė? – mama, po keliasdešimt tylos sekundžių, per kurias jos akys išsiplėtė kone dvigubai, dabar bėgiojo žvilgsniu tarp manęs ir Herkaus, o jos šypsena vis platėjo ir platėjo.

Jėzau, ar ši moteris galėjo elgtis santūriau ir mintyse neįsivaizduoti pompastiškų vestuvių, į kurias sukviestų visą plačią giminę, penkių pametinukų anūkų ir viso kito siaubo, kurį ji laiko svajonių išsipildymu, teturint tik vieną vaiką, į kurį reikia sudėti visas įmanomas viltis ir svajones? Nuoširdžiai galėjau pasakyti, kad viena iš priežasčių, kodėl gyvenime nesupažindinau savo mamos su jokiu vaikinu, buvo būtent mano mama.

– Taip. Jau kuris laikas esu laimingiausias vyras pasaulyje, – Herkus pasakė tokią saldymę, kad kone jaučiau kaip mane supykino, bet mama tik suplojo rankomis ir nekantraudama pasitraukė nuo durų.

– Užeikit, užeikit! – sucypčiojo ji ir aš paklusau, nes neturėjau kitos išeities – Herkus stūmė mane eiti, vis dar nepaleisdamas iš savo glėbio.

Stebėjau, kaip jis smalsiai dairėsi aplinkui. Tikriausiai mąstė koks kuklus ir skurdus mano mamos namas, lyginant su jo paties...

Vėl pabandžiau išsivaduoti iš jo glėbio, bet Herkus apsivijo ir antrąja ranka aplink mano liemenį ir, mano didžiausiam siaubui ir nuostabai, švelniai pabučiavo mano kaklą. Iš karto pastebėjau, kaip mama sukikeno, o jos akys suspindo, tarsi tai jai šitas nuodėmingasis vyras būtų bučiavęs jautriausias kūno vietas. Griežtosios, santūriosios mamos šiandien tarsi nebuvo, ji persimainė į juokingą romantikę, kuri tikėjosi, jog man su meile nuskils labiau nei jai.

– Turite jaukius namus, ponia Kaunaite, – pagyrė Herkus, vėl švelniai stumtelėdamas mane, kad eičiau į priekį.

– Oi, vadink mane tiesiog Virginija, – saldžiai nusišypsojo mama ir aš galutinai supratau, kad ji jau mėgo Herkų, nors šis vos spėjo įkelti koją į jos namus.

Kai pagaliau atsidūrėme valgomajame, Herkus atitraukė kėdę ir džentelmeniškai užleido man vietą, o pats atsisėdo šalia. Mačiau, kad mama svajingai stebėjo Herkaus galantiškumo protrūkį.

„Mama, mama... Kažin ar taip pat svajingai į jį žvelgtum, jei žinotum, kad prieš kelias dienas Herkus mane privertė flirtuoti su kažkokiu šlykščiu seniu..."

Mano mintis pertraukė mama:

– Hmm, o visgi kas būsi? Juk ne kažkoks tatuiruotas baikeris? – kilstelėjusi vieną antakį mama nužvelgė Herkų, po to mane.

Taip! Mama grįžo!

– Tatuiruotas, bet ne baikeris, – Herkus linksmai atsakė, nekreipdamas dėmesio į kiek įtemptą atmosferą. – Esu verslininkas ir dėstytojas. Ir, tikiuosi, pakankamai stiprus petys, į kurį gali atsiremti Upė, – Herkus švelniai pabučiavo man į ranką ir tęsė toliau. – Jau kurį laiką esam kartu, tad pamaniau, jog reikia susipažinti su Upės mama. Visgi noriu, jog sutartumėme ir žinotumėte, kad Kaune Upė yra saugi ir turi į ką atsiremti.