Išmokyk mane gyventi (✔)

39

Herkus

Tas jausmas, kai po vandeniu bandai įtraukti oro į jau ištuštėjusius plaučius. Tas jausmas, kai esi uždarytas ankštoje dėžėje ir pamažu nebeturi kuo kvėpuoti, kad ir kaip stengiesi kuo lėčiau eikvoti deguonies likučius. Tas jausmas, kai kažkas trenkia tiesiai į saulės rezginį, kai to mažiausiai tikiesi.

„Upe, ką tu su manim darai?"

Įpykęs trenkiau kumščiu į sieną ir pajutau įkyrų skausmą, nueinantį per visą ranką. Nusikeikęs atsisėdau už masyvaus stalo savo kabinete ir įbedžiau nieko nematantį žvilgsnį į kambario duris. Viskas ką mačiau – tai vaizdiniai galvoje, kaip ji bučiuojasi su tuo klounu. Kaip ji leidžiasi glamonėjama jo suknistų rankų ir patenkinta murkia jo vardą. Leo, Leo, Leo...

Patryniau rankomis smilkinius, bandydamas išvaryti Upės balsą ir tuos šlykščius vaizdinius iš savo galvos, bet man menkai sekėsi išjungti turbo režimu veikiančią vaizduotę. Kodėl tokiems atvejams nebuvo kažkokio išjungimo mygtuko?

Taip, kai iš pradžių atėjęs Linas, kaip visada, bandė raportuoti ką per dieną veikė Upė, aš beveik nesiklausiau. Iki kol neišgirdau to klouno vardo. Ji su juo susitiko. Išsipuošusi nuėjo į pasimatymą su kitu vyru ir net ne bet kuo, o tuo suknistu Leo, kuris nebuvo vertas net jos kojos pirštelio.

Linas sakė, kad jie užtruko labai trumpai ir Upė po to buvo gan pikta. Na, bet ko norėti – tikriausiai piktinosi, kad negali nuslinkti kartu su Leo į jo dvokiantį urvą ir ten... O aš maniau, kad... „Ką aš maniau? Ką? Kad jai patinku? Kad tai aš jos vertas? Kad kada nors tai aš netrukdomas ją turėsiu? Užsičiaupk... Tiesiog užsičiaupk!"

Atsistojęs pradėjau neramiai mindžikuoti po kambarį ir nė nepajutau kaip vėl trenkiau į sieną, sukeldamas savo rankai papildomą pliūpsnį deginančio skausmo, į kurį man buvo visiškai nusispjaut.

Ne. Aš su ja juk vis tiek nebūčiau, vadinasi gerai, kad ji rado kito vyro draugiją malonesnę nei manoji. Gerai, kad ji susitikinėjo. Gerai, kad...

„Bet tas šūdžius man įtartinas. Nežinau kodėl, bet tiesiog įtartinas." Ir aš vis tiek jaučiausi lyg suspardytas mažas vaikas, galvodamas, kad ji galėjo būti su kažkuo kitu.

– Užsičiaupk, idiote!! – užrikau iš visų plaučių. – Užsikišk!!

Susiėmiau už galvos ir susmukau atgal į kėdę. „Aš baigiu išprotėti. Aš tikrai baigiu išprotėti!"

Į kambarį įlėkė išsigandusi Ana, rankoje laikydama kočėlą.

– Kas nutiko? – paklausė, neramiai apsidairydama po kabinetą su iškeltu virtuvės rakandu, kuriuo, nė neabejojau, reikalui esant pasinaudotų kaip ginklu ne ką prasčiau nei koks vaikėzas beisbolo lazda.

Pamačiusi, kad be manęs kabinete daugiau nėra nė gyvos dvasios, ji nuleido kočėlą ir tiriamai mane nužvelgė.

– Kas nutiko, Herkau? – švelniai paklausė, tarsi puikiai supratusi, kad kažkas mane smaugė iš vidaus.

– Nieko, – burbtelėjau, nenorėdamas į ją pažiūrėti, nes prisiekiu – kartais manydavau, kad ji mokėjo skaityti mintis.

– Upė pagaliau tave pasigavo ir gerai iškaršė kailį? – pasiteiravo, tarsi tai būtų įprastinis reiškinys.

Mano žvilgsnis iš karto šoktelėjo iki jos akių ir aš nustebęs paklausiau:

– Pagaliau pasigavo? Kaip suprasti?

– Na, ji gan įširdusi seniau trankė tavo kabineto duris, o po to prisakė man, kad būtinai jai praneščiau, kai grįši namo, – Ana šyptelėjo ir tęsė toliau. – Man regis, kažkuo įpykdei tą mielą merginą, kuri šiaip nė musės nenuskriaustų, bet akivaizdžiai norėjo pasmaugti tave. Ką vėl prisidirbai?