Išmokyk mane gyventi (✔)

58

Herkus

Vos Pavelas su koja išspyrė duris iš karto įskubėjau vidun ir ėmiau žvilgsniu dairytis po kambarį, kol akys aptiko atsijunginėjantį, kažkokių vangių traukulių kamuojamą Dmitrijų, susmukusį ant fotelio, ir susigūžusią nuogą Upės figūrą ant sofos. „Pavėlavau. Aš pavėlavau."

Tie keli metrai nuo durų iki sofos buvo pati ilgiausia mano gyvenimo kelionė, stebint tą tirtantį, susigūžusį sutvėrimą, kuris priminė išsigandusį laukinį žvėrelį, užspeistą į kampą, o ne džiaugsmingą ir naivią merginą, spinduliuojančią laime ir gerumu.

– Upe... – sušnibždėjau, lėtai tiesdamas link jos savo ranką, bet Upė tik krūptelėjo ir pabandė trauktis šalin su ašaromis ir siaubu akyse.

„Ne... Prašau..."

Ji atrodė siaubingai. Viename žande žiojėjo gan gili pjautinė žaizda, o kitas buvo smarkiai išraudęs, lyg kažkas neseniai būtų jį trankęs. Akys buvo užverktos, o nubėgęs tušas palikęs juodus takelius. Rankų nagai nulūžinėję, akivaizdžiai bylojantys apie buvusias grumtynes. Ir nors ji buvo prispaudusi prie savo kūno kelius, bet puikiai mačiau, kad yra visiškai nuoga – likusios tik kojinės, kurios tam šlykštynei akivaizdu, kad netrukdė padaryti tai, ką padarė. Nereikėjo būti dideliu proto guzu, jog suvoktum, kad Dmitrijus spėjo ją išprievartauti. Įrodymai kalbėjo patys už save: Upės nuogumas ir šoko būsena, grumtynių įrodymai bei kraujas...

Pagaliau pajudėjau iš siaubo sukelto transo ir greitai nusirengiau savo paltą, nenorėdamas, kad ši vargšė mergina ir toliau būtų nuogut nuogutėlė.

– Nagi, stokis, – švelniai paraginau Upę ir ji tebetirtėdama pakilo nuo sofos, net nepažvelgdama man į akis.

Tada pamačiau daugiau žaizdų. Dar viena pjautinė žaizda žiojėjo ant jos kaklo, o kita subjaurojo kairę krūtį. Jos kūnas buvo ištepliotas krauju ir priminė vaizdą iš kokio šlykštaus siaubo filmo, kurių niekada nemėgau, o ne tai, kaip ji atrodė prieš įžengdama į šį nelemtą viešbutį. Greitai aprengiau ją savo paltu, mekreipdamas dėmesio į savo paties šautinės žaizdos skausmą ir susegiau visas sagas, nepajėgdamas ilgiau žiūrėti į tą sukrečiantį vaizdą, atsivėrusį prieš mano tam visai nepasirengusias akis. „Kokiu žvėrimi reikia būti, kad šitaip pasielgtum?.. Kam?.."

– Viskas bus gerai, – raminančiai sušnibždėjau, nors mačiau, kad Upė vis dar buvo šoko būsenoje ir tikriausiai nelabai girdėjo ką jai sakau.

Tikriausiai tuos žodžius pasakiau labiau sau, o ne jai, nes ir pats jutau kaip greitai prarandu savitvardą ir šaltą protą. Atsisukau į Dmitrijų, prie kurio kaip tik stovėjo Pavelas ir kuris išsikėtęs sėdėjo ant fotelio ir jo kūnas vis keistai sutrūkčiodavo kas kelias sekundes, kol išsprogusios akys lakstė į visas puses, regis negalėdamos sustoti ties jokiu konkrečiu vaizdu. „Kas per velnias? Milteliai, kuriuos daviau Upei, turėjo jį apsvaiginti, o ne sukelti kažkokius traukulius. Ir jie turėjo suveikti greitai, o ne tik po to, kai šitas gyvūlys... Kai jis... Jis..."

Instinktyviai išsitraukiau ginklą, kurį buvau užsikišęs už kelnių diržo ir nusitaikiau į Dmitrijaus pliką galvą, jausdamas kylantį pyktį ir pasišlykštėjimą šiuo gašliu paršu. „Jis nevertas gyventi. Jis nevertas net šliaužioti kaip kirmėlė."

– Herkau, baik – mums jo reikia, - priminė Pavelas, kurio veidas atrodė irgi ne ką mažiau sukrėstas nei jaučiausi aš.

Kelis kartus lėtai įkvėpiau ir šiaip ne taip iš lėto nuleidau ginklą, kuriuo jau taikiausi Dimai į galvą. Žinojau, kad Pavelas teisus ir negalėjau jo imti ir nužudyti. „Kol kas negaliu. Bet vėliau... Tu kentėsi taip, kaip visos tavo aukos kartu sudėjus." Juk Upės pasiaukojimas būtų visiškai beprasmis, jei iš šito šlykštynės neišgautume reikiamos informacijos ir jei nieko nelaukdamas jau dabar ištaškyčiau jam smegenis.