Išmokyk mane gyventi (✔)

3

Herkus

Nekreipdamas dėmesio į kvailus aikčiojimus, mostelėjau ranka pirmoje eilėje pačiam pirmam sėdinčiam studentui, primenančiam anoreksija sergantį vaiduoklį, kad šis pradėtų savo prisistatymą.

– Aš... Aš Tomas...

Jau po pirmų nervingų žodžių nustojau jo klausytis. Dar kartą lėtai nužvelgiau visus studentus, kritiškai mąstydamas, kad ir vėl susirinko krūva patys nesuprantantys ką čia veikia vaikų, kurie dalis išvis mes mokslus, dalis juos baigs verkdami, kaip čia sunku ir vos vienetai iš tikrųjų bus verti gauti diplomą. Aišku, jei tų vienetų išvis pasitaikys. Švietimo sistema Lietuvoje buvo tokios apverktinos būklės, jog seniai maniau, kad reikėtų iš pagrindų keisti ne tik universitetų, bet ir mokyklų veikimo principus. Tačiau vienas lauke ne karys ir mano vieno bambėjimai nieko nepakeis, kol to neužsimanys visa Lietuva ar bent jau Švietimo skyrius.

Visos tos per daug prisidažiusios, gumines lėles primenančios paauglės spoksojo į mane kaip į kokį nuogą graikų dievą. Nieko naujo. Hormonų nesuvaldančios, bet smegenų nelabai turinčios mergaitės… Tarsi man rūpėtų tuščios, dar iki galo nesuaugusios nebrendylos... Vienai nakčiai – galbūt. Bet tam turėjau Niną ar kokią kitą moterį, susirastą tam kartui klube ir tikrai nesiruošiau prasidėti su savo paties studentėmis, iš kurių garantuotai vėliau sulaukčiau įvairių dramų ar per universitetą nuvilnijusių apkalbų.

Visi ir toliau prisistatinėjo su tais kvailais pasakojimais apie save, kurie man rūpi ne ką daugiau nei ką šiandien pietums valgė koks nors Antanas kokiame nors Gaigalų kaime. „Kokio velnio sutikau čia dėstyti?“ - mane, kaip ir praėjusiais mokslo metais, vėl aplankė niūrios mintys. Niekad neturėjau tikėjimo, kad dauguma studentų išvis verti čia mokytis. Juo labiau tas tikėjimas neatsirado, kai baigęs žurnalistikos ir medijų analizės magistro studijas pats pradėjau dėstyti. Man nusispjauti ant šitos tingios ir kvailos kartos, kuri save laiko pasaulio bamba. „Tai kodėl juos mokau? Vien tam, kad pasijusčiau nors šiek tiek geriau dėl visų baisių dalykų, kuriuos esu padaręs ar kada nors padarysiu?“ - klausiau savęs, bet pats iki galo nežinojau teisingo atsakymo.

– Hmm... Aš Upė, – mano mintis pertraukė švelnus, neutralus, moteriškas balsas.

Savo balso intonacija, kūno kalba ji nebandė koketuoti su manimi, tačiau kažkodėl iš karto prikaustė mano dėmesį. Nors stalas paslėpė pusę jos kūno, bet likusi dalis atrodė it nulieta – dailios, smulkios rankos, vidutinio dydžio krūtinė, ilgas kaklas ir švelnūs, tačiau į akį iš karto krentantys dailūs veido bruožai. Tamsūs plaukai laisvai krito jai ant pečių, o lengvai įdegusio veido nedarkė tona makiažo. „Kiek jai? Tikrai ne aštuoniolika, kaip šitiems pypliams. Dvidešimt penkeri? Gal čia jos antros studijos? O gal pakliuvo ne į tą auditoriją?“ – pats nepajutau, kaip galvoje ėmė suktis milijonas įvairiausių klausimų, o visas mano dėmesys buvo nukreiptas tik į tą žaliaakę su neįprastai ryškiomis akimis. Galėjau prisiekti, jog gyvenime dar nemačiau tokių ryškiai žalių akių, nors, tiesą sakant, ir šiaip buvau sutikęs vos kelis tikrus žaliaakius.

– Atvažiavau studijuoti žurnalistiką. Jau turiu patirties, nes dirbau laikraštyje. Ir... Hmm... Tikriausiai esu vyresnė už daugumą iš jūsų, – ji šyptelėjo savo putliomis lūpomis, ir toliau kalbėjo atsisukusi į studentus. – Baigusi mokyklą pasirinkau poros metų pertrauką, per kurią šiek tiek dirbau, savanoriavau įvairiose organizacijose, atlikau praktiką ir tik tada nusprendžiau pradėti mokytis universitete. Ir, tikriausiai, lengva atspėti, kad mėgstu daug skaityti ir rašyti, jei jau pasirinkau žurnalistiką. Tai tiek.

Ji dar kartą šyptelėjo ir atsisėdo atgal į savo vietą. „Upė... Įdomu...“ – susimąsčiau, kai vėl nustojau klausytis prisistatymų. Jutau, jog tai bene pirmas kartas per visą kelių metų darbo patirtį, kai mane sudomino šioje auditorijoje sėdėjusi moteris, bet puikiai žinojau, kad tarp mūsų nieko nebus. Kad ir kokį smalsumą manyje žadino, privalau išlaikyti sveiką protą ir nesivelti į jokius nuotykius su savo studentėmis. Ypač dabar, kai turiu išlikti budrus ir susikaupęs ties daug svarbesniais dalykais nei tarpkojo reikalai. Juk užvakar pasiųsta pirmoji mergina, turėjusi suvilioti Dmitrijų, nesugebėjo įvykdyti užduoties...