Išmokyk mane gyventi (✔)

29

Herkus

Kai išėjau iš vonios kambario radau tą klouną Leo bespoksantį pro langą svetainėje. Jo rankos buvo sukištos į džinsus, o vienas petys atremtas į sieną. Priėjau artyn ir pasakiau:

– Na, daugiau tavęs negaišinsim, išlydėsiu lauk. Mašiną, tikiuosi, turi ir pavežėti nereikia?

Jis greitai atsisuko į mane, įbesdamas kiek nustebusį žvilgsnį, ir atšlijo nuo sienos. Šmikis, matyt, tikėjosi, kad po vakarienės galės pasismaginti su Upe. „Tik per mano lavoną, šūdžiau..."

– O kur Upė? – paklausė jis, tik patvirtindamas mano įtarimus.

– Jai pradėjo skaudėti galvą, prašė išlydėti tave vietoj jos, – suvėliau pirmą pasitaikiusį skystą melą, nors knietėjo tiesiog išgrūsti jį lauk, prieš tai prigrasinus, kad nesiartintų prie Upės.

Leo žvilgsnis nukrypo į mano ranką ir jis kilstelėjo vieną antakį.

– Tavo ranka vis dar nesutvarstyta, – pasakė keistai skambančiu balsu.

„Šūdas. Pamiršau."

– A, taip. Upei prasidėjo migrena, kai dar tik baigė išiminėti stiklo šukes iš žaizdos. Kol suradau nuskausminamuosius, kol nuvedžiau ją į kambarį, kad atsigultų, jau ir Pavelas atbėgo ir pasakė, kad tu nenustygsti vietoj, – mostelėjau sužeistąja ranka. – Žodžiu, nespėjau susitvarkyti, iš karto atėjau čia.

Tas klounas dar kurį laiką stypsojo lyg įbestas, spoksodamas į mane savo buku žvilgsniu ir aš po truputį pradėjau vis labiau gailėtis, kad bandžiau būti mandagus. Kiek dar brangaus savo laiko sugaišiu, kol pagaliau nebematysiu šito snukelio? Nežinau kodėl, bet jis man nepatiko nuo pačios pirmos sekundės. Ne tik todėl, kad akivaizdžiai lipo prie Upės, bet ir... Net nežinau. Kažkas jame tiesiog...

„Grrr, reikia liautis būti tokiu paranojišku."

– Hmm, gal pirma atsisveikinsiu su Upe, o tada išvažiuosiu, – pagaliau išspaudė niekam tikusią idėją.

– O gal geriau nešdinkis iš mano namų ir netrukdyk merginai miegoti? – nusišypsojau kreiva šypsena.

Jis kilstelėjo antakius ir pražiojo burną, bet greitai vėl užsičiaupė, nužiūrėdamas mano kūną. Taip, akivaizdu, kad šitas padaras neturėjo pakankamai drąsos, kad stotų prieš mane. Arba turėjo šiek tiek daugiau smegenų nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Nieko nesakęs jis greitais žingsniais išėjo lauk, garsiai trenkdamas lauko durimis.

– Šūdžius, – burbtelėjau po nosimi ir patraukiau link savo kabineto.

Tuo metu iš vonios kambario kaip tik išlindo Upė. Jos veidas jau nebebuvo išteptas mano krauju, bet žandus tebepuošė lengvas rausvumas, kuris atsirado vos tik pradėjome bučiuotis. Plaukai žaviai susitaršę, tos žalios prikaustančios akys neramiai dairėsi aplinkui... Ir tada sustojo pamačiusios mane. Puikiai supratau, kad jos akys užsidegė viltimi ir geismu. Mačiau jose nesuvaidintą švelnumą.

„Man? Švelnumas, kuris skirtas man? Upe, ką tu darai? Kodėl tu savo noru rašaisi mirties nuosprendį? Tu per jauna, per daug nekalta, per naivi, per gera, kad tavo gyvenimas tetruktų vos dvidešimt kelis metus. Nekęsk, bijok! Švelnumui čia nėra vietos!"

Sukandęs dantis praėjau pro ją netaręs nė žodžio, nors iš tiesų norėjau griebti ją į savo glėbį ir vėl paragauti tų saldžių lūpų. Troškau išbučiuoti visą jos tobulą kūną ir nusinešti ją į savo miegamąjį, kad galėčiau turėti ją visą. Jei vien bučiniai taip svaigino ir varė iš proto, ką jausčiau sekso metu?