Išmokyk mane gyventi (✔)

4

Upė

Visą savaitgalį praleidau piešdama įvairias abstraktybes, nes niekaip negalėjau sugalvoti apie ką rašyti, o piešimas kartais apdovanodavo mane įkvėpimu. Bet nieko. Šį kartą visos mūzos kažkur slėpėsi nuo mano maldavimo padėti parašyti novelę, tikriausiai įsižeidusios, kad kurį laiką nieko nerašiau savo pačios malonumui. O rytoj kūrybinio rašymo paskaita.

- Gal apsimesti, kad sergu? - garsiai savęs paklausiau, atsigerdama karšto šokolado ir žiūrėdama pro langą į vakarėjantį dangų. - Ne... Rizikuoju prarasti praktiką, o man verkiant reikia pinigų ir, žinoma, patirties.

Atsisėdusi prie stalo buku žvilgsniu spoksojau į popieriaus lapą, kol... atsimerkiau ir patryniau akis. Nuplėšiau sau nuo žando prilipusį popieriaus lapą ir pasiražiau, jusdama koks sustingęs ir išvargęs buvo mano kūnas, ilgą laiką kankinęsis labai nepatogioje padėtyje.

- Negi užmigau? - vėl patryniau akis ir jos kaip mat išsiplėtė iš siaubo, suvokus, kad už lango jau pradėjo matytis kylanti saulė, o aš dar net nepradėjau rašyti. - Velnias!

Panikuodama pastvėriau rašiklį ir bandžiau susikaupti, bet nepavyko, todėl susierzinusi padėjau jį atgal ant stalo.

- Nagi, Upe, mąstyk! - padrąsinau save.

Kelis sykius giliai įkvėpiau ir nuraminau savo panikoje skęstančias mintis. Tuomet užsimerkusi pradėjau raustis po visas savo idėjas galvoje, kol apčiuopiau vieną, kurią jau seniai norėjau aprašyti, bet vis atidėdavau dėl pernelyg liūdnos temos - vaiko palikimo gyvybės langelyje ir depresijos. Nežinojau, ar dėstytojas liks patenkintas mano pasirinkta kryptimi, tačiau juk pats sakė, jog galiu rašyti apie bet ką, tad šį kartą pasirinkau riziką sukurti kažką visiškai nedžiaugsmingo. „Ką gi, šiandien ši niūri mintis virs novele..." - atsidusdama pagalvojau ir pagriebiau rašiklį, pradėdama juo skrebenti ant balto popieriaus lapo.

***

„Geroji moksliukė Upė. Ta, kuri niekada nevėluoja ir visada gauna geriausius pažymius. Ta, kuri tikėjosi būti geriausia universitete. Tapati Upė dabar vėluodama bėga į kūrybinį rašymą, o pirmose paskaitose išvis taip ir nepasirodė, lyg būtų kokia prieš mokslo svarbą nusistačiusi maištautoja", - kreivai šyptelėjusi mintyse pasijuokiau iš savęs ir įbėgau į auditoriją tokiu greičiu, lyg kažkas būtų mane vijęsis su šakėmis.

- Labai atsiprašau, kad vėluoju, - kiek uždususi išlemenau ir nuskubėjau į savo vietą.

- Vau, šiais laikais net upės nepunktualios, - sarkastiškai vyptelėjęs Herkus vėl tęsė paskaitą. - Taigi, kūryba. Ką laikot kūrybiniu rašymu?

- Visi išgalvoti tekstai? - atsakė vaikinas su garbanotais juodais plaukais, sėdintis antroje eilėje nuo galo.

- Ir taip, ir ne. Kūrybinis tekstas nebūtinai bus išgalvotas. Juo laikomos net ir biografijos. Kūrybinį rašymą galima suprasti labai labai plačiai, todėl jūs turite suvokti, kad negalite į kūrybinį rašymą žvelgti kaip į kažkokią nerimtąją rašymo dalį. Aš net sakyčiau, kad kūrybiškumas yra daug sunkiau pasiekiamas nei geras mokslinis tekstas. Jei nevertinate kūrybiškumo - išeikite pro duris dabar, kol dar negavote skolos iš šio dalyko ir neatėjote į mano kabinetą ašarotomis akimis maldaudami, jog visgi pasigailėčiau.

Herkus mostelėjo durų link ir atidžiai peržvelgė visus studentus. Kai jo ledinis žvilgsnis trumpam sutiko manąjį, aš ir vėl užmiršau kaip kvėpuoti, o vidų užplūdo karščio banga. „Susiimk!" - mintyse subariau save, bet jaudulys niekur nedingo, o žandus nudažė gėdingas raudonis, nors dėstytojo akys jau seniai žvelgė kažkur kitur. Keista, kaip vyras, kurio visiškai nepažinojau, galėjo manyje prabudinti įvairiausius dar niekada nejaustus potyrius. „Bet juk nieko čia tokio. Vien tai, jog nuolat susižavėjusi stebiu šį neįprastą dėstytoją, dar nieko nereiškia. Juk neketinu jam kartis ant kaklo, tad kas čia tokio, jei ir jaučiu nepaaiškinamą jaudulį ir norą, jog jis mane paliestų? Mintys - dar ne nuodėmė", - bandžiau teisinti save mintyse, kol toliau susižavėjusi klausiausi neįprastojo dėstytojo.