Išmokyk mane gyventi (✔)

30

Upė

Nubudau nuo žadintuvo melodijos ir nepatenkinta suinkščiau, patrindama vis dar pavargusias akis. Visiškai neišsimiegojau, nes atsigulusi kelias valandas varčiausi taip ir nesugebėdama sudėti bluosto. Mane slėgė tiek daug neatsakytų klausimų, tiek daug viena kitą paneigiančių minčių, kad ėmiau bijoti, jog išprotėsiu. Štai ir dabar, po vos poros valandų neramaus miego, aš ir vėl pirmiausiai pasinėriau į vakarykštės dienos prisiminimus.

Kas iš tiesų slėgė Herkų? Nuo ko jis norėjo mane apsaugoti? Kodėl jam atrodė, kad aš nukentėčiau, jei mes suartėtume? Kokia praeitis nedavė jam ramybės? Ką jis man jautė? Kodėl ir vėl mane ignoravo?

Taip, ignoravimas. Jei kas ir mokėjo būti šaltu plieno gabalu, tai Herkus. Jau atrodė, jog numetė savo šarvus ir man atsivėrė, bet po sekundės ir vėl pasislėpė po devyniais užraktais. Jau atrodė, kad pagaliau nusprendė išsipasakoti, bet po kelių minučių virto į tylinčią uolą.

Jokio bučinio. Nė menkiausio žodelio. Tik šaltas žvilgsnis, praeinant pro mane, stovėjusią prie vonios kambario durų.

Ar aš tik to ir tebuvau verta? Atstūmimo? Šaltumo? Vienatvės?

Jei visi vyrai tokie problemiški ir nesuprantami kaip Herkus, aš taip ir liksiu vieniša visą savo gyvenimą ir, tikriausiai, būsiu visai dėl to laiminga.

Atsidususi išlipau iš lovos ir autopilotu atlikau visus rytinius darbus – nuo maudynių iki drabužių apsirengimo. Kai jau buvau pasiruošusi greitai užkąsti pusryčių, dirstelėjau į telefoną ir sustojau prie pat durų taip ir neišeidama lauk.

Leo.

Penki skambučiai, trys žinutės. Jėzau, ir ką turėčiau jam pasakyti? „Atleisk, Leo, kad palikau tave prie vakarienės stalo ir išėjau bučiuotis su kitu, nors pati tave pasikviečiau ir leidau susidaryti nuomonę, jog tu mane domini"? O gal... „Nepyk, Leo, bet tu nesi mano karštasis dėstytojas, o tai reiškia, kad neturi jokių galimybių, o vakarykštė vakarienė tebuvo klaida"? Ir kam aš išvis jį pasikviečiau? Lyg nebuvo gana problemų su vienu vyru, būtinai turėjau prisidaryti dar papildomų su kitu?

Upe, Upe... Atvykusi į Kauną tu elgeisi lyg būtum ne Upė, o kvaila, vien emocijomis sprendimus priimanti mergužėlė, kuri ne tik neišlipo iš senų bėdų, bet ir kas minutę prisidarydavo naujų.

Atsidususi peržiūrėjau pirmą gautą žinutę, kuri buvo išsiųsta dar vakar:

„Sveika, gražuole. Aš jau parsiradau į namus. Kaip jautiesi? Gal jau praėjo galvos skausmas ir norėtum kažkur susitikti be pašalinių akių? Žinau jaukų restoranėlį."

Galvos skausmas? Apie ką jis čia rašė? Nejau Herkus sukurpė kokią lėkštą istoriją, kodėl aš taip ir nepasirodžiau jo išlydėti? Nors gal ir logiška – taip tikrai geriau, negu drėbtelėjimas, kad Herkus ir aš ką tik aistringai bučiavomės ir aš tebestovėjau vonioje, negalėdama atsipeikėti ir suimti save į rankas...

Perskaičiau kitą Leo žinutę, kuri atėjo jau šįryt, tik itin anksti:

„Labas rytas, gražuole. Nenoriu tavęs taip anksti trukdyti, bet kaip tu? Ar jau jautiesi geriau? Gal atvežti tau kokių nors vaistų ar kokių saldainių, kuriuos mėgsti?"

Hmm, nenori trukdyti, bet trukdei penktą ryto? Pats sau prieštaravai, vaikine.

Trečia žinutė buvo atsiųsta prieš penkiolika minučių:

„Gražuole, gal tave pavežti iki universiteto? Ar į jį šiandien neisi, nes prastai jautiesi? Galėčiau nuvežti pas gydytoją. Lauksiu!"

„Na ir ko tu prilipai kaip koks...?" – pavarčiau akis ir atrašiau: