Išmokyk mane gyventi (✔)

5

Herkus

– Aš... Parašiau ją tik šiandien ryte. Nespėjau jos redaguoti, – Upės akys iš gėdos spoksojo kažkur pažeme.

Nusikvatojau ir spustelėjau jos petį, kažkodėl užsimanęs padrąsinti šitą susikausčiusią moterį, bet tą pačią sekundę pasigailėjau, kad išvis nusprendžiau ją paliesti. Jos smulkūs pečiai... Jos moteriškos, švelnios rankos... Jos prisirpę, moteriški kūno linkiai, rėkte rėkiantys, kad nuplėščiau visus jos rūbus ir išlaisvinčiau visą po drabužiais besislepiantį grožį ir geismą... „Paliesti... Nors truputį daugiau. Juk tai ne nuodėmė?..“ - sukirbėjo karščiu pulsuojanti mintis ir mano pirštai nejučiomis pasiekė Upės žandą. Paglosčiau tą švelnų, po tona makiažo nepaslėptą skruostą ir supratau, kad norėjau kur kas daugiau. Troškau jos visos, nors vienai nakčiai, nors vienai valandai – gal tuomet mano protas ir kūnas nurimtų, pasinerdamas į kur kas rimtesnius dalykus nei kažkokia moteris. Gal tuomet pagaliau vėl tapčiau ledkalniu, kuriam nerūpi niekas. Bet man net nespėjus pamėginti kažko daugiau, pajutau kaip Upė sulaikė kvėpavimą ir tą sekundę protą pervėrė skausminga tikrovės suvokimo strėlė.

„Kokį šūdą čia darai, seni?!! Blogas, blogas dėstytojas!“ – pats mintyse save aprėkiau ir pamėginau atgauti sveiką protą, staigiai patraukdamas ranką nuo Upės skruosto. Aš negalėjau šitaip elgtis ir, tuo labiau, su tokia akivaizdžiai trapia, tikro gyvenimo dar nesugadinta moterimi kaip ji. Savo kūniškiems poreikiams turėjau Niną ir to privalėjo pakakti. Taškas.

– Visai neblogas bandymas. Mėgėjiškas, bet neblogas. Manau, kad galiu tau pasiūlyti praktiką, – lyg niekur nieko išbėriau, nors jutau, jog balso intonacija pasidarė kiek žemesnė, o ir kalbėjau kur kas tyliau.

– Tikrai?! – Upė išpūtė akis, tarsi nuoširdžiai negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo.

– Taip. Dirbsi man.

„Velnias! Vis dėl to nespėjau atgauti sveiko proto...“ - mintyse šimtą kartų sau šoviau į galvą, kad išsitaškytų mano vis tiek nebeveiksminga smegeninė, bet kas padaryta – padaryta. Dabar turėsiu srėbti šitą kankinamai karštą košę ne tik paskaitose, bet ir už jų ribų. Turėsiu nuolatos susidurti su savo geidulingu alkiu, taip niekad jo ir nenumalšindamas. Matyt, esu kažkoks keistas sadomazochistas…

– Jums?.. – Upės nuostaba tikriausiai pasiekė visišką piką. – Kaip suprasti?

– Nejau tu manei, kad dėstytojavimas – mano vienintelė veikla? – kreivai šyptelėjau, suvokdamas, jog tikriausiai studentai neįsivaizduoja kiek uždirba dėstytojai ir, juo labiau, tokie beveik paskaitų neturintys asmenys kaip aš. – Turiu nekuklų kompanijų tinklą, išsidėsčiusį po kelias skirtingas pasaulio vietas. Galiu pasiūlyti ir tiesiog elementarų darbą savo internetinio naujienų portalo redakcijoje, bet turiu nuojautą, kad galėčiau tave panaudoti daug įdomesniems tikslams.

– Aš, žinoma, jaučiuosi pamaloninta, kad mane taip vertinate, bet kokie tie įdomesni tikslai? – su abejonės gaidele balse perklausė Upė.

– Na... – sunkiai nurijau seiles, negalėdamas sulaikyti įvairiausių minčių, kurios tikrai neturėtų egzistuoti tarp dėstytojo ir studentės.

„Kaip tau ilgai nesibaigiantis sekso maratonas? Čia ir dabar?“ – pats iš savęs pasijuokiau, o atsikrenkštęs atsakiau:

– Leisčiau išmėginti jėgas viešųjų ryšių sferoje. Būtum... Hmm, net nežinau kaip tiksliau apibūdinti tavo pareigas. Mano asmeninė viešųjų ryšių atstovė, žurnalistė ir asistentė viename? Daug pamatytum, daug sužinotum, dirbtum irgi nemažai. Iš esmės daug ką darau pats arba mano patikimiausi darbuotojai, bet noriu išmėginti kaip eitųsi reikalai, jei pagaliau leisčiau kažkam naujam sustyguoti kai kuriuos kampus.