Išmokyk mane gyventi (✔)

16

Upė

Drebėdama įėjau į dvaro vidų kartu su Herkumi, kuris laikė mane už rankos. „Ar tikrai Herkumi? Aš... Aš jau nebežinau kas jis. Net nežinau ar jo vardas tikrai Herkus", – galvoje perbėgo desperatiška mintis. „Kaip toks žmogus gali laisvai vaikščioti gatvėmis? Kaip toks žmogus gali dirbti universitete? Ir svarbiausia – kaip galėjau manyti, kad galbūt jam patinku?"

Apsidairiusi aplinkui išvydau kvapą gniaužiančią prabangą ir daugybę išsičiusčiusių žmonių. Prieš mane atsivėrė milžiniško erdvumo dvaro vidus, su prabangia šviesia sale, kurią iš dviejų šonų juosė laiptai į antrąjį aukštą. Kiekvienas baldas, krištoliniai šviestuvai ir net gėlės atrodė parinkti preciziškai, ieškant tik pačių geriausių ir, spėju, brangiausių variantų. Jei nebūčiau mirtinai išsigandusi, tikriausiai būčiau mėgavusis buvimu čia, tačiau dabar...

– Eime, – Herkus šiurkščiai timptelėjo mano ranką į priekį ir aš nejučiomis aiktelėjau.

Tiek salė apačioje, tiek ir antras aukštas buvo pilni žmonių. Moterys vilkėjo dailias, tikriausiai daugybę pinigų kainavusias sukneles, o visi vyrai buvo pasipuošę kostiumais ir nesimatė nė vieno, kuris būtų vilkėjęs kažką prastesnio. Dabar supratau, kodėl prieš atvažiuojant turėjau persirengti į Herkaus man paduotą suknelę. Su savo drabužiais čia būčiau atrodžiusi mažų mažiausiai kaip ne savo vietoje atsidūrusi eilinė varguolė.

Per visą pastatą sklindanti muzika, gracingai aplinkui vaikštančios padavėjos, kiekviename kampe stovintis baras su gėrimais leido manyti, kad čia – kažkoks turtuolių klubas. „Kokį velnią mes čia veikiam? Gundymo menas... Ar jis mane kažkam parduos kaip lėlę? Lieps šokti striptizą? Kažką tenkinti?" – mano paklaikusios mintys niekaip nedavė ramybės, todėl lūžinėjančiu balsu išlemenau:

– Herkau... Kodėl... Kodėl tu su manimi šitaip elgiesi? Aš maniau... Maniau, kad tau patinku, – paskutinį sakinį išlemenau melsdamasi, kad galbūt taip prisibelsiu iki jo sąžinės ir jis užbaigs šitą košmarą.

Bet kaip smarkiai aš klydau...

Jis sustojo, iš lėto atsisuko į mane ir nužvelgė nuo galvos iki kojų. Tuomet, man net nespėjus sureaguoti, viena ranka pastvėrė mano žandikaulį, o su kita įsikibo į mano petį ir stūmė atgal tol, kol atsitrenkiau į artimiausią atraminę koloną. „Kodėl niekas nekreipia dėmesio? Ar čia susirinkę visiški kvailiai?!" – dar spėjau desperatiškai pagalvoti, prieš išgirsdama įsiutintą Herkaus balsą:

– Man atrodo tu nelabai gaudaisi, kad čia – realus gyvenimas, o ne koks sušiktas romaniūkštis apie gangsterius, kuriuos mėgsti skaityti prieš užmigdama. Leisk tau paaiškinti, – jis piktai įsistebeilijo į mane, dar tvirčiau suspausdamas mano žandikaulį ir petį. – Aš neįsimylėsiu kažkokios gerietės pilkos mergytės, stebuklingai nepasikeisiu į apsiseilėjusį geraširdį svajonių princą ir po kelių mėnesių nevesiu tavęs, su jau užstatytais dvynukais pilve. Aš tiesiog tavimi naudosiuosi tiek, kiek tu man atrodysi reikalinga, o tada išmesiu kaip bet kurią kitą kekšę. Žinai kodėl? Nes tai – gyvenimas, o ne pigus romanas. Išmok jį gyventi, katyte.

– Ir tu būsi tas, kuris mane išmokys gyventi? – karčiai paklausiau, vos sugebėdama prakalbėti dėl jo rankos, kuri vis dar spaudė mano žandikaulį.

Jo mėlynos akys patamsėjo keliais atspalviais ir įžvelgiau dar didesnį įtūžį jo ir taip jau piktame žvilgsnyje. Tas ledkalnis, kuriame būčiau norėjusi likti uždaryta amžiams, dabar virto skaudžiu durklu, kuris kėsinosi perverti mano širdį.

– O taip. Labai greitai išmokysiu. Pirma pamoka, kaip matai, jau prasidėjo.

Dar kartą nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų jis atleido savo gniaužtus, paėmė vieną iš mano drebančių rankų ir vėl truktelėjo mane į priekį, taip parodydamas, kad privalau sekti iš paskos.