Išmokyk mane gyventi (✔)

21

Upė

Mano veidu nesustodamos tekėjo gailios ašaros. Net ir po Anos raminančių žodžių, išgertų vaistų ir ilgų maudynių vonioje vis dar jaučiausi taip, lyg bet kurią akimirką kas nors ateis ir mane nuskriaus.

„Kodėl aš sugalvojau eiti į policiją? Kodėl aš nusprendžiau įsidarbinti pas savo dėstytoją? Kodėl aš nutariau studijuoti Kaune? Kodėl, kodėl, kodėl?.."

Aš tvirčiau susigūžiau į kamuoliuką. Vilkėjau tik man paliktą vyrišką sportinę palaidinę, kuri, tikriausiai, buvo paties Herkaus. Likusį savo nuogumą slėpiau po antklode. Bet iš tiesų norėjau paslėpti ne nuogumą, o save. Kur nors, kur niekas nerastų, niekas nebenuskriaustų... Kur galėčiau vėl jaustis saugi.

Kodėl aš? Ką blogo padariau šiame ar praėjusiame gyvenime, kad nusipelniau viso šito siaubo? Juk, atrodo, visada buvau paklusni, gera ir užjaučianti, niekada nelaužiau taisyklių, niekada nebandžiau skaudinti kitų... Net paauglystėje buvau geras, problemų ir skausmo mamai nekeliantis vaikas, kai tuo tarpu beveik visos pažįstamos mano amžiaus panelės maištavo, rodė nepagarbą savo tėvams ir stengėsi juos vis įskaudinti.

„Kas aš? Kalinė? Įkaitė? Kiek laiko čia būsiu ir kodėl? Kada visa tai baigsis?" Nuo viso siaubo ir visų klausimų tik dar labiau įsisiūbavo mano ašarų kritimas iš nuvargusių akių. Negalėjau nieko su savimi padaryti, nors ir žinojau, kad ašaros jau nieko nepakeis.

Staiga išgirdau beldimą į duris ir jos iš karto prasivėrė, net nelaukiant mano atsakymo. Su siaubu žiūrėjau kaip į vidų įeina pusnuogis Herkus ir nejučiomis pradėjau drebėti.

– Ne, ne, prašau, aš niekur nebėgsiu! – pralemenau, pati neatpažindama savo balso. – Neskriausk manęs!

Stipriai užmerkiau akis, kai supratau, kad jis nesiklausydamas mano maldavimų vis tiek ėjo artyn. Laukiau smūgio, peilio pjūvio, ginklo įsirėžimo į kaktą – bet ko. Nežinojau kaip jis mane kankins, bet nujaučiau, kad tikrai skaudės.

Po kelių sekundžių jo žingsniai jau buvo visai čia pat ir pajutau, kaip jis atsisėdo ant lovos. Dar tvirčiau suspaudusi akis galvojau: „Greičiau! Trenk, pjauk, šauk – tik pabaik šitą kankynę!" Nebegalėjau daugiau kęsti tokios įtampos, geriau jau užbaigti viską greitai, be jokio laukimo. Bet vietoj skaudaus smūgio sulaukiau švelniai man nuo veido ašaras nubraukiančios vyriškos rankos.

„Ką?"

Atmerkiau savo patinusias nuo verkimo akis ir bailiai pažvelgiau į Herkų, nesuprasdama kas vyksta.

– Atleisk, – sušnibždėjo jis. – Aš tikrai nenorėjau, kad viskas pasisuktų taip, kaip yra dabar.

Spoksojau į jį savo išsiplėstomis akimis ir negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau. Atleisti? Nenorėjo? Ar taip šneka ir tie, kurie plikomis rankomis užsmaugia savo žmonas ar mirtinai subado kaimyną? Jie tiesiog prašo atleidimo ir įsivaizduoja, kad dėl to viskas stebuklingai išsitaisys? Ne, jis tikriausiai juokavo. Tikriausiai tik bandė mane išdurti, kad po to dar linksmiau galėtų smagintis kankindamas mane tiek psichologiškai, tiek fiziškai...

Ar visgi ne?..

– Ką? – tyliu balsu perklausiau.

– Aš atsiprašau. Žinau, tai jau nepakeis to, kas įvyko, bet pasistengsiu, kad nuo šiol viskas būtų kitaip, – atsakė Herkus, lėtai žaisdamas su mano plaukų sruoga.

Mačiau, kad jo veidas pavargęs, o žvilgsnyje žibėjo kaltė. Galbūt suvaidinta, galbūt ir ne, bet iš kur gi man žinoti?

– Tuomet paleisk mane, – sušnibždėjau vienintelį pasiūlymą, kuris kirbėjo galvoje. – Paleisk mane ir taip ištaisysi šitą klaidą.