Išmokyk mane gyventi (✔)

59

Herkus

Privažiavau mažą, vieno aukšto namuką, kurį buvome išsinuomavę šitam šlykščiam reikalui užbaigti. Jis stovėjo kiek atokiau nuo miesto ir be netoliese esančių kaimynų, todėl maniau, kad tai – ideali vieta pasislėpti nuo nepageidaujamo dėmesio ir smalsių akių. Pilkšvas, gal keliasdešimties metų senumo namas dar buvo pakankamai tvarkingas ir tinkamas gyventi, net jei netyčia tektų čia prabūti ilgiau nei kelias dienas. „Labai tikiuosi, kad neprireiks ilgai terliotis ir galėsiu greitai atsikratyti Dimos. Žinoma, prieš tai leidęs pasikankinti, suvokiant koks šlykštus šliužas jis yra..."

Įvairavau automobilį į kiemą ir išjungęs variklį bei užtraukęs rankinį stabdį greitai išlipau iš sunkvežimio. Uždaręs sunkius geležinius vartus, kurių aukštis viršijo mano paties ūgį, grįžau prie furgono ir atvėriau užpakalines jo duris. Dmitrijus gulėjo ant grindų it koks bulvių maišas ir neatrodė, kad spėjo atgauti sąmonę. Jo veidas buvo kaip reikiant išraudęs ir prakaituotas, ant marškinių matėsi kraujas, bet puikiai supratau, kad tos dėmės padarytos ne nuo jo, o nuo Upės kraujo. Sudrebėjau, kai vidų persmelkė nesuvokiamo stiprumo skausmas ir kaltė, nuo kurios kone norėjosi apsivemti.

„Upė... Kai ją pamačiau, Upė atrodė sukrečiančiai. Ne tik dėl paraudusių nuo verkimo akių ar pjautinių žaizdų. Labiausiai sukrėtė jos įsibaiminimas ir tos tuščios akys... Dieve, ką aš padariau? Juk viskas per mane. Viskas – tik mano kaltė. Aš esu kaip tikras šlykštus monstras, kokiu mane ir augino..."

Užsidengiau veidą sveikąja ranka ir atsirėmiau į furgono kampą. Užsimerkus buvo ne ką geriau, nes sužeistos ir palaužtos Upės vaizdas galvoje dar labiau išryškėjo, lyg besijuokdamas iš mano bandymo nebematyti ir užmiršti. „Tas psichas... Aš leidau jai eiti pas Dmitrijų. Jei ne aš, ji dabar laiminga studijuotų Kaune ir gyventų nerūpestingą, studentišką gyvenimą, pilną juoko ir linksmybių. Jos pasaulyje neturėjo būti jokių prievartavimų, jokio smurto... Tos akys... Tos žalios akys, pulsuojančios tokia tyra laime. O dabar..."

Pajutau kaip pro užmerktas akis bando veržtis pirmosios ašaros ir įpykęs greitai atsimerkiau, paskubomis nuvalydamas jas lauk, lyg kokį nuodingą skystį. „Aš nežliumbsiu. Vyrai neverkia." Su ta mintimi nenoromis grįžo vaikystės prisiminimas, nors ir stengiausi jį nuvyti šalin.

Maždaug penkerių metų berniukas, apsirengęs žaliais šortais ir geltona maikute, bėgdamas nukrenta ir skaudžiai susižeidžia kelius. Iš smarkiai nubrozdintų kelių iš karto pasirodo kraujas, o berniukas apsikabina kojas per blauzdas ir pradeda graudžiai verkti.

Po kelių skausmingų minučių prie jo prieina tamsiaplaukis, maždaug trisdešimties metų vyras, su tokiomis pačiomis mėlynomis akimis kaip ir berniukas. Jis su panieka nužvelgia susigūžusį bekūkčiojantį berniuką ir griežtai užrinka:

– Užtilk, utėle!

– Žygi, man labai skauda... – pro ašaras suveblena berniukas, šniurkščiodamas nosį.

– Užsikišk!

Tačiau berniukas toliau gailiai verkia, taip, regis, tik dar labiau siutindamas vyrą. Jo įsitempęs žandikaulis ir galingos rankos palaukia keliasdešimt sekundžių, bet galiausiai vyras tvoja berniukui per veidą ir užriaumoja:

– Baik žliumbt! Vyrai nežliumbia, tu niekam tikęs myžniau!

Berniukas nuo netikėto smūgio į veidą išsitiesia ant žemės ir paskubomis susisuka į kamuoliuką, tarsi žinodamas, kad jo laukia dar daugiau smurto. Jo rauda ne tik nesiliauja, bet ir pagarsėja, o ašaros kone dusina beveik į isterišką verkimą įpuolusį vaiką.