Išmokyk mane gyventi (✔)

25

Upė

Jei skausmas galėtų praryti, aš jau neegzistuočiau. Man taip skaudėjo, jog norėjosi klykti iš visų plaučių. Dar niekada gyvenime nejutau to, ką jutau dabar. Nežinojau kodėl, bet žinojau kas dėl to kaltas.

Herkus...

Bet kodėl? Koks man skirtumas, kad jis glamonėjosi su kažkokia blondine ir akivaizdžiai ketino pereiti prie dar rimtesnių žingsnių? Kodėl turėčiau išspausti nors vieną ašarą? Koks logiškas mano dabartinio elgesio paaiškinimas? Ar jis išvis egzistuoja?

Bet ašaros liejosi laisvai, o tas žudantis skausmas aiškiai bylojo, jog man dar ir kaip rūpi ką Herkus lietė savo lūpomis. Rūpi taip stipriai, kad norėjosi išsiplėšti savo širdį ir sviesti ją į tolimiausią kampą, kad tik nebereikėtų kęsti tokio skausmo.

Galbūt bėda mano patirties neturėjime? Visada maniau, kad bučinys kažką reiškia. Nesakiau, kad meilę, bet bent jau susižavėjimą, trauką – tikrai. O automatiškai su trauka ateina ir įsipareigojimas nesitrainioti į kairę ir į dešinę. Nes jei jau blizginai akis į vieną asmenį, tai negalėjai varvinti seilės dėl dar dešimties. Juk tiesa?

Ar visgi ne?

Jaučiausi lyg koks panaudotas ir numestas, kaip visiškai nebereikalingas, daiktas. Žinojau, kad tarp mūsų nebuvo rimtų santykių, nebuvo net ir sekso, aš jo beveik nepažinojau, tačiau dėl to skausmas tikrai nebuvo mažesnis, nes vakarykščiai bučiniai ir glamonės man nebuvo tušti. Bijojau tą pripažinti, nes tai atrodė taip kvaila ir taip nelogiška... Bet dabar tikriausiai jau nebėra prasmės nuo savęs slėpti to, kas akivaizdu – man jis patiko. Patiko daugiau nei tiesiog draugas, dėstytojas ar darbdavys. Aš norėjau, kad jo minkštos lūpos ir vėl liestų manąsias, aš norėjau, jog jo pirštai glamonėtų visas mano kūno kerteles, siųsdami malonų elektros dilgčiojimą po kūną... Troškau, kad tos mėlynos akys ir vėl į mane pažvelgtų taip, kaip žvelgė vakar, kai stovėjau prieš jį nuogut nuogutėlė.

Nežinau ko aš tikėjausi. Kad pasikalbėsim? Kad pamėginsim pažinti vienas kitą? Kad nueisim į nors vieną pasimatymą? Kad... pasimylėsim? Aš nespėjau to išsiaiškinti, o jau buvau išplėšta iš savo gražios pasakos ir nutėkšta tiesiai į purvą. Ar taip atrodo tas gyvenimas, kurį gyventi, kaip kad sakė tą vakarą klube, neva, ketino mane išmokyti?

Jam manęs nereikėjo. Jam nesinorėjo manęs pažinti. Jam aš nebuvau neįdomi. Jam norėjosi bet kokios moters, o ne konkrečiai manęs. Jis neieškojo nieko rimto.

Gal tiesą sakė Mėta, kai siūlė mesti jį iš galvos ir rinktis Leo.

Arogantiškasis dėstytojas, kuriam visos moterys puola po kojom it kokios tuščiavidurės vergės.

Upe, Upe, ir kada tapai viena iš jų?

Vos jį pamačiusi? Kai sutikau mieste, ne studijų laiku? O gal buvau toks suveltas nelogiškumo kamuolys, kad viskas prasidėjo, kai jis ėmė man grasinti? O gal tik vakar?

Atžagaria ranka nusivaliau šlapią nuo ašarų veidą, bet jis greitai ir vėl sudrėko nuo mano skausmo.

Naivi, naivi Upė ir kvailos, kvailos ašaros...

Išgirdus beldimą į duris mano širdis trumpam sustojo. Herkus? Visgi jis atėjo? Visgi jam rūpiu? Greitai nusivalydama kelis ašarų lašelius nuo skruostų silpnu balsu pasakiau:

– Neužrakinta.

Širdis suspurdo iš vilties ir džiaugsmo, kai durys pradėjo vertis, bet greitai ir vėl skausmingai sudūrė, kai pamačiau, kad į mano kambarį įėjo Ana, o ne Herkus.