Išmokyk mane gyventi (✔)

46

Upė

„Taip, jis buvo pašlemėkas. Taip, jis buvo vienas iš mano pagrobėjų. Taip, jis norėjo mane išprievartauti. Taip, jis ketino mane negailestingai nušauti. Bet aš nužudžiau žmogų. Atėmiau gyvybę. Išplėšiau jo ateitį. Sukėliau skausmą jo artimiesiems, kurie galbūt visai nėra blogi."

„Kodėl šoviau? Kodėl? Kodėl nusprendžiau tapti budeliu ir susitepti rankas krauju? Neleidau jo tiesiog pasodinti į kalėjimą. Neleidau sau tiesiog pabėgti, vos tik ginklas jau buvo mano rankose."

„Jis tebėra mano rankose. Šautuvas, kuriuo pasiunčiau žmogų myriop." Paklaikusiomis akimis pagaliau pažvelgiau į savo rankas, vietoj to, kad toliau spoksočiau į Andriaus lavoną. Tos rankos, kurios prieš minutę tarsi pačios nuspaudė gaiduką, užvaldytos kažkokio nežemiško keršto ir kraujo troškimo, dabar buvo šoko būsenoje, kaip ir likęs mano kūnas. Jutau, kaip vis labiau drebėjo kūnas ir po adrenalino antplūdžio išsivadėjimo grįžinėjo visas nuovargis ir skausmas, tačiau negalėjau pajudėti iš vietos ar nuleisti tą prakeiktą ginklą.

„Nužudžiau. Tiesiog ėmiau ir iššoviau, tarytum tai tebūtų tik ant kelmo pastatyta skardinė ar apleisto pastato langas."

Sunkiai nugurkiau seiles. Nors ant rankų nebuvo svetimo kraujo žymių, bet jutau, kaip tas kraujas nusėda ne tik ant rankų, bet ir sielos. Sunkiai, skausmingai ir užverdamas ant manęs siaubingo dydžio kaltę. Žiūrėjau į savo rankas ir mačiau kraują, mačiau visas Andriaus artimųjų ašaras ir tą žemę, kuria bus užverstas jo karstas.

„Nužudžiau..."

Mano įsitempusias ir nuo šoko vis dar stipriai spaudžiančias ginklą rankas staiga apglėbė šilti, vyriški delnai ir švelniai ištraukė jį iš mano iš karto suglebusių pirštų. Išplėstomis akimis lėtai pažvelgiau į šoną ir pamačiau, kad šalia manęs stovėjo Herkus. Akivaizdžiai ilgai nesiskutęs, nes jo juodos barzdos šereliai jau buvo kaip reikiant ūgtelėję. Paakiai pajuodę, o akyse mačiau... Nebežinojau ką turėčiau matyti tose akyse.

„Juk jis vis tiek tik mano sužalotos ir šoko būsenoje esančios galvos padarinys. Skausminga haliucinacija, kad vėl save pripumpuočiau kvailomis viltimis, kad jis mane išgelbės."

Su ašaromis akyse pajutau, kaip kojos visiškai atsisakė ir ėmiau smukti ant žemės, bet jos taip ir nepasiekiau, nes mane apglėbė ir tvirtai prie savo kūno prispaudė Herkus.

Tos stiprios rankos, ta šiluma, tas jausmas, kad nuo šiol viskas bus gerai... Nors tai ir buvo tik haliucinacija, ji buvo labai tikroviška ir guodė šioje bjaurioje situacijoje taip, kaip niekada neįsivaizdavau, jog galėtų guosti vyro glėbys. Panardinau veidą į jo pilką džemperį ir sukūkčiojau, leisdama išsiveržti visoms mane smaugti pradėjusioms ašaroms. Pykčio, siaubo, skausmo, nevilties... Žudikės ašaroms.

– Ššš... Viskas bus gerai, – sušnibždėjo Herkus, glostydamas mano purvinus plaukus. – Tu saugi. Daugiau niekas tavęs nenuskriaus.

„Mano miražas ne tik ištraukė ginklą iš mano sustingusių rankų, ne tik apkabino, ne tik spinduliavo šilumą, bet ir kalbėjo? Kokio lygio smegenų sutrenkimą aš patyriau? O gal..." Pakėliau ašarotas akis ir įdėmiai pažvelgiau į susirūpinusį Herkaus veidą. Į tą mėlyną žvilgsnį, kuriame mačiau šmėžuojantį palengvėjimą, liūdesį, pyktį, baimę, skausmą...

„Kaip vienas žvilgsnis gali turėti tiek atspalvių ir tiek jausmų? Kaip mano vaizduotė gali kurti tokius protu nesuvokiamus dalykus?"

– Tu... Tu atėjai? – silpnu, gergždžiančiu balsu paklausiau, vis dar iki galo neapsispręsdama ar tai – tik mano vaizduotės pokštai, ar visgi realybė.