Išmokyk mane gyventi (✔)

65

Upė

Kitą dieną paskyriau vien kruopščiam daiktų krovimui į kelioninius krepšius ir kartonines dėžes. Su dideliu jauduliu ir džiaugsmu lanksčiau drabužius, saugiai pakavau dūžtančius daiktus ir bandžiau sugrūsti visą savo turtą į kuo mažiau nešulių. Su kiekviena sėkmingai pilnai prikrauta dėže ar krepšiu jaučiausi taip, lyg mano riešus jau kurį laiką stipriai veržusios virvės, kuriomis mane supančiojo Herkus, vis labiau laisvėjo ir laisvėjo.

„Galbūt, kai atsidursiu Pavelo namuose, visi įvykiai atrodys tik kaip slogus sapnas ir vėl pradėsiu jaustis normaliu žmogumi. Galbūt to ir tereikia – pabėgti kuo toliau, nebematyti tų žydrų akių, nebegirdėti jo žemo balso, niekada nebejausti jo šiltų pirštų, ant mano odos ir nebesirūpinti, mąstant ar jam viskas gerai... Herkus... Pastaruoju metu vien jo vardas prilygsta kažkokiam prakeiksmui, kuris atneša vis daugiau ir daugiau skausmo. Sunkiai galiu prisiminti tas pirmąsias dienas, kai pamačiau jį universitete ir varvinau seilę, lyg jis būtų svajonių princas. Veikiau svajonių demonas... Toks, apie kurį paslapčiomis svajoji tamsiausiose smegenų kertelėse, tačiau niekada nenorėtum sutikti akis į akį realybėje."

– Ar susidėjai visus daiktus? Nieko nepamiršai? – krūptelėjau nuo vyriško balso sau už nugaros, kuris kaip mat ištraukė mane iš slogių minčių labirinto.

Atsisukusi išvydau tarpduryje stovintį šiltai apsirengusį Pavelą, kurio veide žaidė lengva šypsena. Buvo gera ir vėl matyti labiau atsipalaidavusi, besišypsantį Pavelą. Nuolatinis rūpestis ir rūškanas veidas visiškai netiko šiam vyrui, o man pakako ir savo apniukusių minčių, tad buvo smagu išvysti pralinksmėjusį būsimą kambarioką.

– Dar kelios minutės ir bus baigta, – vos vos šyptelėjau ir vėl pasisukau į likusius išmėtytus daiktus.

„Kaip keista jau trečią kartą per paskutinį pusmetį kraustytis vis į kitą vietą, kai prieš tai dvidešimt vienerius metų pragyvenau tame pačiame name..."

Paskubomis pradėjau kišti į krepšį įvairias smulkmenas. Pavelas nužingsniavo prie lango, akivaizdžiai pasiryžęs laukti, kol baigsiu, kad galėtume išvažiuoti dar nesutemus. Už lango jau buvo prietema, tad drįsau abejoti ar tikrai spėsime iškeliauti į jo namus dar nors šiokioje tokioje natūralioje šviesoje.

– Kaip jautiesi? – staiga pasiteiravo, sunaikindamas tylą kambaryje, kuriame girdėjosi tik lengvas mano kraunamų daiktų šnarėjimas.

„Pastarųjų dienų pats nekenčiamiausias klausimas, į kurį visada atsakau meluodama... Ir kasdien tas melas darosi vis lengvesnis ir įtikinamesnis..." Atsidusau, pasiruošdama eiliniam spektakliui, prie kurio jau pradėjau priprasti.

– Pavelai, nepradėk su tuo perdėtu rūpinimusi, kuris tikrai nėra reikalingas, – šyptelėjau kairiu lūpų kampučiu ir švelniai pažvelgiau į vėl surimtėjusį aukštaūgį. – Man viskas gerai. Kai išsikraustysiu, bus dar geriau. Tikrai nereikia kelis kartus per dieną vis klausti to paties, nes patikėk – per sekundę niekas nepasikeis.

Mestelėjau link jo tuščią kuprinę ir Pavelas ją meistriškai sugavo.

– Nagi, mažiau kvailų klausimų – daugiau naudingų darbų! – parodžiau pirštu į stirtą grožinės literatūros knygų ant stalo. – Sudėk jas. Bus greičiau, jei man padėsi, o ne stypsosi kaip koks princas, negalintis pajudinti rankų.

Pavelas įtariai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, bet galiausiai linktelėjo ir priėjęs pradėjo krauti knygas į kuprinę, matyt nusprendęs, kad neketinau jam pasipasakoti. Ir jis būtų buvęs kaip niekad teisus. Taip sugniaužiau rankose laikytą sąsiuvinį, kad šis negailestingai susilamdė. Paskubomis jį ištiesinau ir įkišau į krepšį, kol Pavelas nespėjo pamatyti mano staigaus įsitempimo.