Išmokyk mane gyventi (✔)

22

Upė

Nežinau kiek laiko stovėjome apsikabinę vienas kitą taip, lyg nuo to priklausytų mūsų gyvenimai. Nežinau, nes laikas reliatyviai prailgėjo, o gal ir visai sustojo, vos tik tvirtos Herkaus rankos apsivijo mano liauną liemenį.

Nepaleisti. Tvirčiau įsikibti. Klausytis jo širdies plakimo. Jausti jo nuogą odą. Branginti kiekvieną intymią sekundę.

Tikriausiai išprotėjau. Tikriausiai bet kuris gydytojas man diagnozuotų Stokholmo sindromą. Tikriausiai pati pasibaisėčiau savimi, jei turėčiau galimybę į save pažvelgti iš šono.

Bet dabar visai tai atrodė nesvarbu, bereikšmiška ir tolima. Viena jo ranka švelniai keliavo mano nugara. Nepaleisdamas manęs iš glėbio jis glostydamas tarsi bandė įsidėmėti kiekvieną mano nugaros linkį ir aš nejučia sudrebėjau nuo malonių, mano kūnu perėjusių šiurpuliukų.

– Tau šalta? – pakėlęs galvą Herkus paklausė, žymiai žemesniu ir tylesniu balsu nei įprastai.

Jo akys žvelgė į mane su begaliniu švelnumu ir dar kažkuo, ko negalėjau įvardinti. Mes vis dar buvome vienas kito glėbyje, tik jo veidas, vietoj to, kad toliau slėptųsi mano kaklo ir peties linkyje, dabar buvo vos keli centimetrai nuo manojo. Taip arti. Labai arti. Bet per toli...

– Ne... – tyliai sušnabždėjau, žvelgdama į jo ledines akis ir jausdama, kaip paskutiniai sveiko proto krisleliai pamažu skendo jo akių žydrynėje.

Herkaus žvilgsnis lėtai glostė žvilgsniu mano veidą, kol sustojo ties lūpomis. Puikiai supratau ko jis norėjo. Puikiai supratau ko norėjau aš.

– Taip... – sušnibždėjau, nors joks klausimas nebuvo išsprūdęs iš Herkaus burnos.

Jo veidas, lyg puikiai supratęs ką aš norėjau pasakyti, ėmė iš lėto naikinti paskutinius mūsų lūpas skiriančius centimetrus. Širdis ėmė daužytis tokiu greičiu, jog net suskaudo, o rankos dar tvirčiau apkabino Herkų, tarsi bijodamos, kad jis paskutinę akimirką nepabėgtų taip ir neužbaigęs to, ką pradėjo. Ir tada mano lūpos susitiko su jo, beprotiškai trokšdamos patirti svetimų lūpų prisilietimą.

Niekada gyvenime nejutau nieko panašaus į tai, ką pajutau dabar. Manyje it vulkanas prasiveržė milijonai emocijų, nuo kurių, atrodė, bet kurią sekundę išprotėsiu. Bet išprotėsiu laiminga. Išprotėsiu saugi. Išprotėsiu užpildžiusi savo gyvenimą kažkuo, ko iki šiol nė nežinojau, kad man trūko.

Jutau, kaip jo tvirtos rankos švelniai keliavo mano kūnu, susipažįstant su visomis jo kertelėmis, o tai, žinant, kad beveik nieko nevilkėjau, buvo itin lengva ir informatyvu. Aš geidžiau daugiau, aš norėjau, kad jo prisilietimai ne tik nesibaigtų, bet ir keliautų toliau.

Tos pačios rankos nuo nugaros palengva perėjo žemyn ir staiga sustingo, kai suvokė, kad po maikute daugiau nebuvo nieko – jokių apatinių, kurie sustabdytų tas godžias rankas. Herkui dvejojant ir bandant atsitraukti, aš pati uždėjau jo rankas atgal ant savo sėdmenų ir švelniai pabučiavau jį į lūpas. Herkus suurzgęs šiurkščiai pastvėrė mane už plaukų ir tvirčiau prispaudė savo lūpas prie manųjų, šį kartą bučiuodamas su didele jėga ir įsiūčiu, bet jo šiurkštumas sukėlė tik dar didesnę malonumo bangą.

– Tu... Tu... – iškošė, nepaleisdamas mano lūpų. – Grrr... Išprotėsiu!

Mano širdis suspurdo iš nepaaiškinamo džiaugsmo ir užplūdusios dar didesnės aistros bangos. Norėjau, kad jis nesiliautų, kad parodytų kaip stipriai dėl manęs ėjo iš proto, kad mane švelniai ir tuo pačiu šiurkščiai mylėtų savo lūpomis ir visu likusiu kūnu. Troškau kiekvieno prisilietimo, kiekvieno žodžio. Geidžiau girdėti jo mintis, būti juo... Ir susilieti į vieną.