Išmokyk mane gyventi (✔)

17

Upė

Vanduo. Žmonės sako, kad jis nuplauna visas problemas, visą gėdą, visą skausmą ir pasišlykštėjimą. Jie sako, kad geras pusvalandis duše gali padaryti stebuklus su paklydusia, neramia siela. Jie netgi teigia, kad po dušo gali pasijausti visiškai nauju žmogumi.

O ką maniau aš? Kad tie žmonės nusišneka arba nėra turėję pakankamai rimtų bėdų.

Jau pusvalandį tupėjau susigūžusi dušo kamputyje, o manimi tekėjo šiltas vanduo. Jis stebuklingai nenuplovė nieko. Tebesijutau nešvari. Nešvari iš vidaus.

Sutrypta. Paniekinta. Įbauginta. Įskaudinta. Palaužta. Išpurvinta.

Dar prieš kelias savaites gyvenau ramų, nerūpestingą gyvenimą mamos namuose ir mano vienintelė problema buvo noras kuo greičiau persikelti į didmiestį ir gyventi savarankiškai. O dabar... Per paskutines dienas patyriau tiek, kad norisi tik sėsti į greičiausiai išvykstantį autobusą ir pulti mamai į glėbį, kad ji vėl mane pakištų po savo saugiu sparneliu ir daugiau niekada nebepaleistų.

Aš niekad nebūčiau pagalvojusi, kad viskas gali taip tragiškai apvirsti per tokį trumpą laiką. Aš buvau gera, pavyzdinga mokinė, paklusni duktė, darbšti darbuotoja ir tiesiog laiminga, dora mergina. Atvykusi čia, staiga pavirtau sekso ištroškusia, kvailiausius sprendimus priimančia išsiblaškiusia studente, kuri, galiausiai, transformavosi į kažkokio tatuiruoto monstro vergę, leidžiančią šlykščiam seniui grabinėti jos kūną klube.

Žinau, kad turėčiau išlikti stipri. Juk tereikėjo sulaukti ryto ir nueiti į policiją, o tada viskas baigsis. Bet tuščio buto sienos per daug slėgė ir vertė galvoti apie visus paskutinių dienų įvykius, o dušas, deja, stebuklingai nenuplovė visko šalin. Tad mano veidu jau kuris laikas tekėjo ne tik vanduo iš dušo galvutės, bet ir karčios ašaros iš mano liūdnų akių.

„Ar kada nors viskas užsimirš? Ar kada nors dar jausiuosi švari?"

Atsistojusi išlipau iš dušo, lėtai nusišluosčiau rankšluosčiu kūną ir nuslinkau į lovą nesivargindama apsirengti pižamos. Susisupusi į kamuoliuką ir apsiklojusi plona antklode užmigau sunkiu, besapniu miegu.

„Rytoj. Rytoj viskas baigsis..."

***

Rytas nebuvo lengvesnis už vakarą. Tikriausiai galėčiau įspirti kiekvienam, kuris ne tik šlovino dušo galią, bet ir tam, kuris vebleno apie miego daromus stebuklus. Galėjau drąsiai pasakyti, kad tai buvo viena didelė kvailystė. Kai turi didelių problemų, kelios valandos miego to tikrai nepakeis.

Man dar bebūnant duše išgirdau skambant savo telefoną. Kol visa šlapia išbėgau į kambarį, jis užtilo man net nespėjus jo pagriebti.

– Velnias, – burbtelėjau po nosimi, paskubomis šluostydamasi rankšluosčiu kūną.

Baigusi greitai apsirengiau apatinius ir liemenėlę. Jau buvau begriebianti kelnes, bet tuo metu ir vėl suskambo mano telefonas. Pastvėrusi jį nuo stalo ir pažvelgusi į ekraną pamačiau, jog skambina Leo. Liūdnai šyptelėjusi suniurnėjau:

– Atleisk, gerasis riteri, bet aš turiu per daug problemų, kad dabar domėčiausi potencialia meile.

Kelias sekundes dar dvejojau, bet vis dėlto padėjau telefoną atgal ant stalo taip ir neatsiliepusi. Nežinau kodėl nenorėjau su juo bendrauti. Galbūt nebegalėjau niekuo pasitikėti, galbūt norėjau ramybės, galbūt tiesiog troškau kuo anksčiau atsidurti policijoje...

Greitai išsidžiovinusi plaukus įšokau į aptemptas juodas odines kelnes ir juodą palaidinę. Paskubomis suvalgiusi vieną sumuštinį išsivaliau dantis, užsidėjau batus ir, pastvėrusi juodą švarkelį ir rankinę, išskubėjau į lauką. „Policija, aš ateinu!" – karčiai nusišypsojau patraukdama gatve, nelabai kreipdama dėmesį į mane supančią aplinką.