Išmokyk mane gyventi (✔)

28

Upė

– Tu – mano! – pakartojo Herkus ir jo lūpos vėl pradėjo šokti tą svaiginantį meilės šokį.

Nenorėjau jo paleisti. Atrodė, tarsi be jo glėbio daugiau neegzistavo niekas. Kiekvienas jo prisilietimas manyje nubudindavo dar niekada nepatirtus jausmus, kurių nupasakoti tiesiog nebuvo įmanoma. Aš jo glėbyje tirpau it ledas nuo kaitrios saulės, bet nesijaučiau save žudanti – anaiptol, buvau tokia gyva, kokia dar niekad nebuvau. Lyg gėlė, kuri pagaliau pražydo. Lyg kačiukas, kuris pagaliau praregėjo. Lyg...

Bet ar aš tikrai buvau jo? Ir kiek egzistavo dar tokių kaip aš? Jau žinojau apie Niną, bet gal buvo dar daugiau? Jau ir taip, net ir tik su Nina, viena moterimi būtų per daug. Ar aš nenardinau savęs po vandeniu, pati nė nesuvokdama, kad ne žuvis ir uždusiu, kai mėginsiu kvėpuoti?

Širdį vėl suspaudė tas pats viską naikinantis skausmas. Aš iš visų jėgų įsirėmiau rankomis į Herkaus krūtinę ir jis sunkiai alsuodamas kiek atsitraukė, įremdamas savo kaktą į manąją.

– Kas... – jau pradėjo klausti, bet aš jį pertraukiau.

– Tavo? Ar tikrai? Kiek dar tokių tavųjų vaikšto gatvėmis? – karčiai paklausiau, nekreipdama dėmesio į savo greitą kvėpavimą.

Man reikėjo žinoti. Privalėjau nustatyti ribas ir suvokti, kas mesbuvome kitam. Ir kas jis visam pasauliui. Nežinomybė per daug žudė, kad toliau ją ignoruočiau.

– Ką? – Herkus atrodė akivaizdžiai nustebęs ir kiek patraukė galvą nuo manęs, kad patogiau įsistebeilytų į akis.

– Kam tas cirkas, Herkau? Visų pasaulio moterų nepasisavinsi. O aš tikrai nenoriu būti šimtas kažkelinta tavo moterų sąraše, – neišlaikiusi įtampos nudelbiau akis žemyn, bet greitai vėl jas pakėliau.

Herkaus veide buvusią nuostabą pakeitė piktai suraukti antakiai ir patamsėjusios akys. Jis viena ranka tvirčiau suspaudė mano liemenį, o kaktą ir vėl atrėmė į manąją.

– Tu nieko nesupranti, Upe. Tau reikėtų bėgti kuo toliau nuo manęs, o ne galvoti, kad nusipelnei būti man vienintelė. Klysti, Upe. Tu nenusipelnei, – širdį pervėrė skausmas, girdint tokius jo žodžius, bet greitai pasigirdo dar kiti. – Tu nenusipelnei įklimpti į visą šitą purvą. Nenusipelnei save pasmerkti būti su tokiu kaip aš.

– Nemanai, jog tai aš turėčiau spręsti ko nusipelniau, o ko ne? – šyptelėjau kreiva šypsena, lėtai braukdama pirštais per jo plaukus. – Aš nebe mažas vaikas, kad nežinočiau ko noriu ar po penkių minučių keisčiau savo troškimus. Niekas už mane negali nuspręsti ko aš geidžiu, kaip ir niekas neprivers norėti to, ko nenoriu.

– Tu nesupranti, tu tikrai nesupranti į ką įsiveltum, – jis sunkiai atsiduso, akys atrodė pavargusios ir pilnos skausmo. – Aš negaliu to leisti. Net jei ir norėtum... Kartais tenka pamiršti norus, Upe. Kartais reikia mąstyti galva ir priimti apskaičiuotus sprendimus, o ne vadovautis jausmais. Ne... Aš negaliu tau leisti per daug įsivelti į mano gyvenimą.

– O bučiuoti mane ir kartoti, kad esu tavo, kai vos už kelių metrų, kitame kambaryje sėdi vyras, kuris mielai sutiktų perimti iš tavęs tokią garbę, tai jau gali? – ironiškai paklausiau ir pajutau kaip įsitempia Herkaus kūnas.

Jis tylėdamas įsikniaubė veidu į mano kaklo ir peties linkį. Gal minutę ar dvi tylėdamas ir nejudėdamas taip stovėjo, tiesiog kvėpuodamas man į kaklą. Mano kūnu bėgiojo malonūs šiurpuliukai, kurių neįstengiau ignoruoti ir nejučiomis vėl apsikabinau Herkų.

– Tas klounas tau irgi ne pora, – pagaliau iškošė pro sukąstus dantis.

– Tu jį matei pirmą kartą gyvenime, vos kelias minutes ir jau nusprendei, kad jis man netinka? – šyptelėjusi priglaudžiau veidą prie Herkaus širdies. – Ar dėl to tavo širdis taip greitai plaka? Ar dėl to mane bučiavai, lyg neegzistuotų rytojus?