Išmokyk mane gyventi (✔)

44

Herkus

Po penkiolikos minučių į kabinetą įsiveržė gan akivaizdžiai susijaudinęs ir piktas Pavelas. Metriniais žingsniais prisiartinęs prie stalo jis sukryžiavo rankas ant krūtinės ir griežtu tonu įsakė:

– Na, tai pasakok. Kas pagrobė vabalėlį ir ko iš jos nori?

– Vabalėlį? – kilstelėjęs vieną antakį paklausiau, bet Pavelas tik mostelėjo ranka ir dar įsakmiau mestelėjo:

– Greičiau, negaišk laiko. Juk pats žinai, kad ta moteris nepratusi prie kankinimų ar stresinių situacijų, o jau keturios dienos kaip tie ligoniai su ja daro ką tik nori.

Suspaudžiau kumščius, įsivaizduodamas leisgyvę, sumuštą Upę, toliau negailestingai talžomą Andriaus su Nina. Jie tikriausiai net nepagalvojo kas jų laukė, kai juos sučiupsiu, nes kitaip nebūtų išdrįsę užkurti kažkokios panašios peklos į tą, kurią visgi užkūrė. Atsikrenkštęs pamėginau išvyti iš savo galvos visus piktį keliančius vaizdinius ir prabilau:

– Po kelių papildomų peržiūrų, aš pagaliau šį tą aptikau tarp tos dienos vaizdo kamerų įrašų. Pirma, juose buvo užfiksuota Upė, bet prieš tai neatkreipėm dėmesio, nes visiškai nesimatė jos veido. Aš atpažinau ją iš nugaros ir pasekiau kur ji pradingo, kai baigėsi paskaita. Ji prapuolė tualete netoli galinio išėjimo. Kaip tik tame, prie kurio nėra nė vienos vaizdo kameros. Jos nėra ir prie čia pat esančių durų, pro kurias sėkmingai patenkama į automobilių stovėjimo aikštelę.

– Kaip patogu, norint nepastebėtiems kažką išgabenti, – sumurmėjo Pavelas. – Upei kaip reikiant nepasisekė, kad sugalvojo eiti būtent į tą tualetą.

– Būtent. Vis sukau galvą kaip man pamatyti kur Upė prapuolė, kai pagaliau išėjo iš tualeto, nes panašu, kad universitete ji daugiau nebesiblaškė. Ir galiausiai... Už akių užkliuvo jau nebe Upė, kurios taip ir neberadau nė viename įraše, o baltas furgonas galinėje automobilių stovėjimo aikštelėje. Neslėpsiu – seniau tiesiog maniau, kad ten darbininkai neša visokius nenaudojamus daiktus. Bet žinai ką? Jie nešė tik vieną pailgą, daugmaž žmogaus dydžio daiktą, įvyniotą į tamsų audeklą. Tai irgi nebūtų labai įtartina, bet... – aš atvėriau savo nešiojamąjį kompiuterį ir atsukau jį į Pavelo pusę. – Spėk kaip nustebau, kai priartinau tų darbininkų veidus.

Pavelas smalsiai pažiūrėjo į ekraną ir gan greitai išpūtė iš nuostabos akis ir kurį laiką spoksojo į tą vaizdą, negalėdamas prabilti.

– Čia Mėta? – po kurio laiko pagaliau paklausė.

– O taip. O tas apsimuturiavęs vyrukas, galiu lažintis, yra ne kas kitas, o mūsų taip intensyviai ieškomas Leo. Na, ar Andrius. Kaip bepavadinsi, vis tiek asilas, – karčiai šyptelėjau. – Ir labai greitai jis virs negyvu asilu.

– Bet... – Pavelas iš nuostabos išsprogusiomis akimis žvilgsniu bėgiojo nuo manęs prie sustabdyto vaizdo įrašo ir atgal. – Nesuprantu. Kam Mėtai grobti Upę? Ir išvis, iš kur Mėta žino apie Upę? Kažkokia nesąmonė!

Pavarčiau akis ir kandžiai paklausiau:

– Pavke, gal šiandien jau spėjai nusigerti, kad smegenys neveikia?

– Nepradėk su tais savo visiškai nejuokingais bajeriais, – atšovė Pavelas ir susmuko į krėslą, vis dar atrodydamas gan sukrėstas, išgirdęs tokias naujienas. – To Andriaus motyvus dar galėčiau atspėt – gal seksualinis psichopatas, gal įpyko, nes Upė jį atstūmė arba pamatė kokiame name gyvena ir nusprendė, kad gautų nemenką išpirkos sumelę... Bet Mėta? Kas jai iš to?

– Nemanau, kad Mėta yra nusikaltimo užsakovė. Pats puikiai žinai, kad Mėta tėra tik kiek įkyri mergiotė, kuriai net nešautų į galvą mintis kažką grobti. Nereikia daug spėlioti, kad prieš akis iškiltų Nina. Tikrai ne šventa moteris, su pakankamai nemenka nelegalių darbelių patirtimi ir puikiais manipuliavimo įgūdžiais. O Mėta, matyt, tik klusniai vykdė jos nurodymus.