Išmokyk mane gyventi (✔)

48

Herkus

Tokie paprasti žodžiai sukėlė protu menkai suvokiamą sumaištį mano galvoje ir aš tvirčiau suspaudžiau Upę glėbyje, tarsi bijodamas, kad ji išnyks, jei paleisiu. Padėjau savo smakrą ant jos galvos ir užsimerkiau, bandydamas užgesinti tą kūnu tekančią šilumą. Bėda tik ta, jog ji buvo maloni, raminanti ir trykštanti gyvenimu. Tyru gyvenimu, o ne ta purvina parodija, kurioje nuolat skendau. Ta šiluma buvo per daug hipnotizuojanti, per daug galinga, per daug tyra, kad nustumčiau ją į šoną.

Todėl, vietoj to, kad šiurkščiai atstumčiau Upę ir išeičiau lauk net neatsigręždamas, aš švelniai pabučiavau jos plaukus ir – taip tyliai, kad net pats neišgirdau, o Upė tuo labiau – sušnabždėjau:

– Aš irgi. Aš irgi nesigailiu, kad tave sutikau.

Ir aš žinojau, kad sakau tiesą. Aš gailėjausi, kad buvau jai šiurkštus, gailėjausi, jog įvėliau ją į savo darbelius, gailėjausi, kad kažkada prasidėjau su Nina ir tą užbaigiau tik pasirodžius Upei... Galėjau save graužti dėl milijonų klaidų gyvenime, bet savo glėbyje spaudžiau ne klaidą, o brangenybę, kurią reikėtų saugoti po devyniais užraktais.

Vis dar negalėjau suprasti kodėl ji nieko neišpasakojo Ninai apie Dmitrijų ar dar ką nors, bet žinojimas, kad galėjau pasitikėti Upe, tarsi atrakino kažkokias iki tol aklinai užvertas duris. Aš troškau ją įsileisti. Norėjau būti jai atviras ir tikras. Troškau jai išsipasakoti ir visada matyti ją šalia savęs, kaip kažką, kas vien savo buvimu vertė mane tikėti, kad pasaulyje dar buvo nesugadintų žmonių. Norėjau ją saugoti ir tuo pačiu branginti.

Švelniai glostydamas jos plaukus nejučiomis supratau, kad gyvenime nesijutau taip, kaip dabar. Net ir su Elžbieta. Nors ir kaip skaudu ją prisiminti, tačiau mano pirmoji meilė buvo tvirta ir tokiame pačiame pasaulyje užaugusi moteris kaip ir aš. Jai nereikėjo mano paguodos. Jai nebuvau ramybės nešėjas. Mūsų apsikabinimai tebuvo draugiškumo ženklas, kažkur išeinant ar sugrįžtant, o ne gyvybiškai svarbi būtinybė, kad vėl galėtum pasijusti geriau ir žvelgtum žiauriam gyvenimui tiesiai į jo krauju pasruvusias akis.

Išmokyti gyventi? Kažkada sakiau Upei, kad tą padarysiu. Bet dabar atrodė, kad tai ji ir buvo tikras, ranka pasiekiamas gyvenimas, kurio visada pavydėjau paprastiems žmonėms. O tas bjaurus pasaulis, kuris yra už jos... Aš tetroškau, kad ji liktų apsaugota nuo kito, jau skaudžiai, o ne maloniai tikro ir itin atšiauraus gyvenimo. Norėjau, kad jai nebereikėtų patirti skausmo, neteisybės, išdavysčių ir siaubo. Svajojau, jog ji galėtų amžinai tebūti laiminga ir naivi saulės šviesa.

O tai neįmanoma, kol ji buvo šalia manęs. Kol mano pasaulis nuodijo josios. Kad ir kaip norėčiau tebūti kvailas, savanaudis vyras ir pasiduoti tam maloniam artumui, tačiau negalėjau, nes žinojau, kad taip tik kankinčiau tą trapią būtybę, kuri tebesiglaudė prie manęs, lyg būčiau vienintelis plaustas atviroje jūroje. Jei net kažkaip sugebėčiau pats jos nežaloti, visada atsiras kažkas iš mano aplinkos, kas su mielu noru tą padarys vietoj manęs. Ir tai puikiai parodė paskutiniųjų savaičių įvykiai...

Aš negalėjau jos apsaugoti. Niekada nesugebėjau iki galo apsaugoti nė vieno sau svarbaus žmogaus. Ir tikrai dar kartą nerizikuočiau, naiviai vildamasis, kad galbūt šįkart viskas bus kitaip.

O Nina net nėra baisiausia, kas gali nutikti. Jeigu Upė pakliūtų į to psichopato, prieš beveik dvejus metus sugriovusio mano šeimą, rankas... Na, sakykim, kad Nina teatrodytų miela draugė, o ne beširdė pagrobėja.

Upė privalo išeiti. Net jei pati to nesupranta. Net jei nesigaili, kad mane sutiko. Nes vieną dieną tikrai pasigailės, bet tada jau bus per vėlu grįžti atgal...