Išmokyk mane gyventi (✔)

64

Herkus

Giliai įkvėpiau, stengdamasis išlaikyti šalto proto likučius, nors nuo to nelemto žodžio „brolis", šitai padaryti sekėsi itin sunkiai. „Kiek laiko aš stengiausi ignoruoti mūsų giminystės ryšius? Kiek kartų bandžiau užgožti vaikystės prisiminimus, kuriuose skaudžiausiai figuravo dvi sadistiškos asmenybės – mano tėvas ir brolis? Net priešui nelinkėčiau to, ką jie vertė mane daryti. O aš nebuvau priešas. Mano gyslomis tekėjo tas pats Radzevičių kraujas. Broliai...ׅ"

Dar stipriau suspaudžiau ginklą, kone jausdamas, kaip skausmingai sutraška kaulai. „Pusiau broliai. Visada sau primindavau, kad esame tik pusiau giminės, lyg tai būtų esminis skirtumas tarp mūsų, neleidžiantis man tapti tokiu pačiu psichopatu kaip Žygis. Lyg menkas faktas, jog mus pagimdė skirtingos moterys, galėjo išgelbėti mano juodą prigimtį. Ar būti monstru – neišvengiamybė? Ar gimus tokioje šeimoje aš tą pačią akimirką buvau pasmerktas tapti vienu iš jų, nesvarbu kaip smarkiai priešinčiausi?"

Troškau pulti jį it kokį sumautą tarakoną, niekaip nenudvesiantį, kad ir ką bedaryčiau. Tikriausiai net nutraukus galvą jis vaikščiotų aplinkui ir galiausiai pakratytų kojas tik nuo bado. Nemylėjau jo. Kažkada, kai buvau dar visai mažas ir meile tryškau į visas įmanomas puses, jutau šiltus jausmus ir šitam padarui. Net ir po pirmo, šimtojo ar tūkstantojo skaudaus smūgio... Bet ne dabar. Tikrai ne dabar.

– Kaip, po velnių, sužinojai, kad mes ateinam? – pasiteiravau, jausdamas, kaip iš įniršio mano balso tembras pažemėjo ir supanašėjo į piktą urzgimą.

Žygimantas šyptelėjo ir nukėlęs koją nuo kitos kojos atsirėmė į jas alkūnėmis. Jis akivaizdžiai mėgavosi šia akimirka ir norėjo kuo daugiau laiko pratempti tiesiog įkyriai mane erzindamas. Puikiai pažinojau tą įžūlų, pergalę pranašaujantį žvilgsnį, bet stengiausi nepasiduoti blogos nuojautos šešėliui, kuris vis labiau temdė mintis.

– Ką galiu pasakyti, jaunėli... Turėtum savo darbuotojams mokėti didesnes algas arba sugebėti juos tinkamai įbauginti, kad nenorėtų nieko pasakoti, – galiausiai atsakė, atsiremdamas nugara į sofos atlošą ir iš lėto glostydamas savo ginklą. – Man net nereikėjo per daug stengtis, kad įtikinčiau, jog bendradarbiavimas su manimi bus kur kas naudingesnis ir protingesnis pasirinkimas nei ir toliau ištikimai dirbti tokiam netikėliui kaip tu.

Stipriai suspaudžiau dantis ir prisimerkęs įdėmiai nužvelgiau Žygimanto veidą. Aš nujaučiau, kad savo komandoje turėjau žiurkę dar tada, kai kelios merginos buvo demaskuotos, prieš sugebėdamos sėkmingai suvilioti Dmitrijų. Tada numojau į savo spėjimus ranka ir prižadėjau, kad sugausiu išdaviką po to, kai sutvarkysiu svarbesnius reikalus. „Nejau padariau esminę klaidą? Negi dar prieš kelis mėnesius pats save pasmerkiau, kai kaip tik galvojau, jog elgiuosi teisingai?"

Išdavystės kartėlis iš karto pradėjo nuodyti kraują ir mano kairė ranka, laikanti ginklą, nežymiai sudrebėjo nuo patiriamos įtampos ir noro žudyti. Dabar troškau ne tik Žygio, bet ir išdaviko mirties. „Galbūt... Jei būčiau iš karto ieškojęs žiurkės, Upė dabar nebūtų subjaurota ir išniekinta. Galbūt aš jau glausčiau savo dukrą glėbyje ir nesibaiminčiau dėl jokios mirtinos kulkos, kurią galėjo pasiųsti Žygimanto vyrai ar jis pats, nes jis jau būtų negyvas."

– Vadinasi tarp mano žmonių yra žiurkė, kaip aš ir įtariau... – šaltai išrėžiau, nenuleisdamas žvilgsnio nuo ant sofos sėdinčio žvėries. – Kas nenulaikė liežuvio? Nuo kada pradėjo tau teikti informaciją?

Žygimantas plačiai išsišiepė, bet jo veidas nebuvo mielas – jis atrodė lyg psichopato, kuris tuoj palaimingai smogs savo aukai. Nusikvatojęs pasakė: