Išmokyk mane gyventi (✔)

19

Herkus

Siaubas. Nuostaba. Neviltis.

Aš žiūrėjau į jos pakraupusį veidą, į tas išsiplėtusias iš siaubo žalias akis ir puikiai žinojau kokios mintys šiuo metu skriejo jos galvoje. Kaip čia atsidūriau, iš kur sužinojau, ką dabar darysiu... Ji buvo lyg atverstas knygos lapas – taip lengvai įskaitoma, kad beliko tik šypsotis ir mėgautis saldžia pergalės akimirka.

Aš žinojau ką reiškia kažką įbauginti. Žinojau, kaip sukelti skausmą, kaip įvairiausiais būdais parodyti, kad tai aš valdau situaciją, tai aš sprendžiu kaip viskas baigsis, tai aš žudau greitai arba palieku ilgai kankintis. Ašaros, klyksmai, maldavimai – visa tai tėra šalutinis mano veiksmų efektas, kuris nereikšdavo nieko, nes žinojau, kad tai aš sukūriau tuos jausmus, tai aš esu šeimininkas, o jie – tik mano silpnos aukos. Kaip sakydavo tėvas, man prieš eilinį kartą prarandant sąmonę nuo jo smūgių: „Būk tvirtas ir žudyk kitus, arba kiti nužudys tave."

Aš švelniai perbraukiau pirštu per Upės žandą, sukeldamas jos drebėjimą ir matydamas, kaip jos akyse kaupiasi ašaros. Ji atrodė kaip į kampą užspeistas žvėrelis, laukiantis, kol ją sudrąskys į skutelius. Beveik jos pagailo.

Beveik.

Deja, neturėjau prabangos gailėti mane išduodančius. Galbūt kažkam buvo normalu užjausti kiekvieną judantį padarą, bet tik ne man. Jau seniai žinojau, kad ne kiekvienas žmogus vertas gyvenimo, ne kiekvienas vertas užuojautos ir, deja, milžiniška dalis pasaulio gyventojų yra didesnio ar mažesnio lygio šiukšlės.

– Ačiū, Kilbauski, kaip visada malonu turėti reikalų su plačia teisingumo ranka, – šyptelėjau storam rupūžę primenančiam pareigūnui, sėdinčiam už stalo.

Šlykštus, storas paršas, kuriam, kaip ir kitiems aukštesnio rango mentams, kas mėnesį įteikdavau po solidžią sumelę prie jų skurdžios algos. Teisingumas? Sąžiningumas? Visa tai nebeegzistuodavo, kai kalba pasisukdavo apie pinigus. Vienas parsiduos už šimtą, kitas už tūkstantį, trečias už penkis... Nebuvo nepaperkamo pareigūno, buvo tik per menka suma pinigų.

– Nėr už ką, vesk man iš akių šitą kurvą, jau galvą skauda nuo jos mykimo, – Antanas mostelėjo ranka ir aš linktelėjau puikiai jį suprasdamas.

– Nagi, saulele, eime, – šiurkščiai pastvėriau Upę už rankos ir išsivedžiau iš kabineto.

Norėjau čia pat gerai vožtelti jos galvą į sieną – gal tai kvailai mergiotei padėtų suvokti, kad nuo manęs nepabėgs ir, juo labiau, policija nepadės. Upė tik sukėlė papildomų nesklandumų, sugaišino mano laiką, padidino šio mėnesio įnašą storam paršui ir pati sau išsikasė gilesnę duobę .Aš tebūčiau ją išmokęs tinkamai elgtis, o tada išsiuntęs pas Dmitrijų. Jeigu Upei būtų pasisekę, po šito darbelio būčiau ją paleidęs ir tiek. Arba leidęs toliau dirbti asistente – kaip kad ir buvau iš tikrųjų suplanavęs.

Bet ne. Kažkodėl paikos mergiotės įsivaizduoja, kad yra protingos. Kažkodėl labiausiai pasipriešinti negalinčios aukos daugiausiai spurda .Dabar turėsiu ją pamokyti pagarbos. Turėsiu ją dar smarkiau įskaudinti ir išgąsdinti nei iki šiol. Turėsiu ją pririšti prie trumpo pavadžio, nes neaišku kokių dar šūdų gali prisigalvoti.

Aš nebuvau tas, kuris leidžiasi stumdomas ar apgaunamas. Aš – vadas. Ir niekam neleidau tuo suabejoti. Net ir tokiam gražiam veideliui kaip Upė .Nenoriu jos skriausti, lyg kokio eilinio prievartautojo, bet kas man beliko? Žiūrėti pro pirštus? Paleisti ją, taip ir nepasiekus savo tikslo?

– Nejau manei, kad mentai tau padės? – iškošiau pro dantis, tempdamas ją link mašinos. – Maniau esi protingesnė, bet panašu, kad esi tik dar viena dūra, kuri nesuvokia, kad prieš mane nepašokinėsi.