Išmokyk mane gyventi (✔)

18

Upė

Mažo kabineto viena iš sienų buvo apstatyta vien metalinėmis bylų laikymo spintelėmis, kurias esu mačiusi tik per kriminalinius filmus, nes dar niekada nesilankiau policijos nuovadoje. Visos kabineto sienos buvo baltos, be jokio paveikslo ar kokio nors kito papuošimo. Be spintelių čia dar kampe prie lango stūksojo juodos spalvos seifas, o pačiame viduryje netoli lango – masyvus rudas stalas, su dviem kėdėmis lankytojams ir viena kėde kabineto savininkui.

Būtent toje kėdėje ir sėdėjo nusipenėjęs it žiurkėnas žiemą vyras. Kažkodėl iš karto pasigailėjau, jog neatėjau su spurgų dėžute dovanų .Jis pakėlė į mane savo kiek pavargusias paraudusias akis, bet neatrodė suinteresuotas prabilti pirmas.

– Laba diena, – pralemenau tebestovėdama tarpduryje.

– Laba, laba, – pasigirdo gergždžiantis ir tingus balsas.

Jis mostelėjo į kėdę priešais stalą ir aš, greitai uždariusi duris, priėjau ir klusniai atsisėdau į itin nepatogią medinę kėdę be jokių paminkštinimų. Jaučiausi kaip kokia mokinukė, kuri kažką prisidirbo ir dabar turi aiškintis mokyklos direktoriui. Ne pati mieliausia pozicija, kai iš tiesų atėjai, kad tave apgintų ir paguostų, bet šią minutę man jau buvo nusispjauti į bet kokius nepatogumus. Jau geriau kęsčiau nepatogią kėdę ir moralus iš policininko, negu dar kartą atsidurčiU Herkaus gniaužtuose ar leisčiausi grabaliojama kokio nors senio.

– Klausau jūsų, – burbtelėjo, tingiai išsitraukdamas iš stalčiaus blonknotą ir savo storais trumpais pirštais įjungdamas rašiklį.

– Amm... Noriu pranešti apie grasinimą susidoroti. Ir... Ir smurtą. Ir... – pradėjau veblenti, nelabai žinodama ką ir kaip reikėtų pasakyti.

Vyriškis nusižiovavo, lėtai atsistojo ir, pagriebęs puodelį nuo savo stalo, priėjo prie elektrinio arbatinuko, stovėjusio ant palangės. Į puodelį, mano didžiai nuostabai, įbėrė du šaukštelius kavos ir net tris šaukštelius cukraus, tuomet įpylė verdantį vandenį ir lėtai maišydamas atsisuko į mane.

– Pasakokit nuo pradžių ir rišliai. Iš tokios makalynės aš nieko nesuprasiu ir niekuo negalėsiu padėti.

„Gerai... Ačiū už švelnumą, pone pareigūne..." – sarkastiškai pagalvojau, bet garsiai nieko nesakiau, kad tik neprisidirbčiau papildomų problemų. Dabar man reikėjo, jog policininkas būtų mano pusėje ir susidarytų kuo geresnę nuomonę apie mane, kad būtų labiau suinteresuotas padėti susidorojant su Herkumi.

Atsikrenkštusi vėl prakalbau, tik šį kartą mėginau pradėti nuo pradžių ir šnekėti tik gerai apgalvojusi kiekvieną sakinį:

– Nuo rugsėjo atvykau mokytis į Kauną. Mano didžiai nelaimei, universitete susipažinau su vienu dėstytoju. Ir jis... Na, jis man pasiūlė praktiką.

Vyriškis iš lėto grįžo į savo vietą. Jam sėdantis kėdė skausmingai sugirgždėjo, o jis pats atsiduso ir įsistebeilijo į mane akivaizdžiai susierzinusiu ir tikrai draugiškumu nespinduliuojančiu žvilgsniu.

– Tai ką? Norit rašyti pareiškimą, nes kažkas jums pasiūlė praktiką? – paklausė, garsiai sriūbtelėdamas savo itin saldžios kavos.

Regis, jis ne tik neturėjo empatijos galimai įvairiapusio smurto aukai, bet ir nejautė būtinybės išnaudoti elementaraus mandagumo galimybės, pasiūlant kavos ar arbatos ir man.

– Ne... Tai yra taip... Na... Ne visai, – išveblenau ir nudelbiau akis žemyn.

Pareigūnas akivaizdžiai dar labiau susierzino ir piktai mestelėjo:

– Baikit veblenti ir pasakokit.

„Jei visi policininkai tokie, tada nesistebiu kodėl žmonės nuolat skundžiasi policijos darbu..." – mintyse jau įsivaizdavau kaip jį smaugiau. Giliai įkvėpusi tęsiau: