Išmokyk mane gyventi (✔)

62

Upė

Kai su Pavelu pagaliau nusileidome jau spėtoje pasiilgti Lietuvoje, buvau gan gerai nusiteikusi. Tačiau, kai automobiliu grįžome į Herkaus namus, man iš karto sutraukė vidurius, vos tik pamačiau jo namą, kuris tapo laikinu mano prieglobsčiu ir netgi drįsau jame kurį laiką gan jaukiai gyventi. Keista, kaip greitai jaukumas gali virsti visišku atšiaurumu ir koktumu...

Išlipusi iš automobilio stoviniavau kieme, nors lauke pūtė gan žvarbus vėjas. Laukiau, kol Pavelas ištrauks iš bagažinės kuklius mano nešulius, nes nedrįsau viena peržengti namo slenksčio. Norėjau jausti jo tvirtą, aukštą figūrą šalia savęs, kol turėsiu tūnoti šioje tiek blogų įvykių ir skausmingų jausmų pagimdžiusioje irštvoje. Per šį trumpą laiką Pavelas virto tarsi vyresniuoju broliu, kuriuo galėjau pasikliauti.

Norėjau, jog man netektų susidurti su tomis slegiančiomis sienomis, kurios tikriausiai kaip mat mane prarytų ar užgriūtų, jei tik turėtų galimybę likti vienui vienos su mano apgailėtinai trapiu kūnu. „Nors galbūt tokia lemtis būtų pati geriausia? Tiesiog išnykti nuo žemės paviršiaus ir daugiau niekada nebekentėti..."

Pavelas greitai surinko visus daiktus ir priėjo prie manęs. Lengvai šyptelėjęs pabandė apkabinti mane per pečius, bet aš, pati to nesuvokdama, krūptelėjau nuo jo judesių ir tamsiaplaukis vyras kaip mat sustojo vidury veiksmo, o jo veide vietoj šypsenos ir linksmų akių pasirodė susirūpinimo kupinas žvilgsnis ir nulinkę lūpų kampučiai.

– Atleisk, tik maniau, kad tau nejauku eiti į vidų, nes taip stovyniavai laukdama manęs, vietoj to, kad tiesiog įeitum į vidų, – pradėjo atsiprašinėti, bet aš greitai jį pertraukiau.

– Viskas gerai. Sudrebėjau nuo šalčio, o ne tavęs, – pamelavau ir paskubomis pastvėrusi jo ranką palindau po Pavelo pažastimi, lyg jis būtų mano didelis angelas sargas.

„O ką turėčiau sakyti? Atleisk, bet dabar, pati to nesuvokdama, iš kiekvieno vyro telaukiu smurto? Atsiprašau, tačiau mano pasąmonė bijo bet kokio artumo, nors ir pasitikiu tavimi? Pavelui nereikia to žinoti. Niekam nereikia to žinoti. Galiu ir viena išsikapstyti iš šitos psichologinės košės."

Pavelas broliškai prispaudė mane arčiau savo tvirto kūno ir patraukė link durų. Po kelių skambtelėjimų gan greitai namo įėjimą pravėrė mums puikiai pažįstama žilagalvė moteris. Iš pradžių ji atrodė kaip reikiant nustebusi ir nežinanti nei ką sakyti, nei kaip elgtis, bet staiga Ana smarkiau atlapojo duris ir puolė į lauką, iš karto apkabindama ir mane, ir Pavelą.

– Dieve, vaikai, jau prisigalvojau, kad jūsų nebepamatysiu! Kokia laimė! Koks atokvėpis! – susijaudinusi bėrė moteris, vis dar nepaleisdama mūsų iš savo stebėtinai stipraus glėbio. – O kur Herkus? Tegul net nebando toliau manęs nervinti, šitiek laiko palikdamas visiškoje nežinomybėje!

– Ana, juk mūsų nebuvo tik kelias dienas, o ne dešimt metų, – nusijuokė Pavelas ir pabandė ją atitraukti. – Nagi, einam į vidų. Ar išprotėjai, stovėdama lauke basa ir be jokios striukės vidury žiemos?

Ana papurtė galvą, bet vis dėlto paklausė Pavelo ir grįžo į vidų, o mes atsekėme iš paskos. Durims užsivėrus Ana vėl nužvelgė Pavelą ir mane. Mačiau, kaip jos susirūpinęs žvilgsnis įsmigo į mano sutvarstytą žandą, kuris, dėl storai apmuturiuoto kūno, vienintelis išdavė mano smurtą patyrusią esybę.

– Kas nutiko, mieloji? – švelniai paklausė.

„Ar tau būtina viską žinoti? Ar dabar kiekvienas, kuris mane pamatys, vis klausinės kas man nutiko? Palikit mane ramybėj. Tiesiog palikit mane ramybėj..."