Išmokyk mane gyventi (✔)

1

Herkus

Iš prakiurusio dangaus negailestingai pliaupė šiltas vasaros lietus, tačiau aš sėdėjau ant šaltų plytelių, atsirėmęs į marmurinio antkapio šoną ir nekreipiau dėmesio į visus riebius lašus, kurie atsimušdami į mane nutekėdavo žemyn, palikdami šlapią kelią ant mano odos ar drabužių. Buvo šiltas besibaigiančios vasaros vakaras ir aš troškau dar nors minutę pasėdėti šalia jos kapo. Nors niekada netikėjau pomirtiniu pasauliu, tačiau jaučiau poreikį kartas nuo karto ateiti į kapines. Nieko nekalbėdavau, neverkdavau, neatnešdavau kokčiai pompastiškų puokščių ar krūvos žvakių, kurių liepsnelės taip raminančiai šokčiodavo prie kitų kapų. Ateidavau tik aš ir mano kruvino keršto bei niekaip nesibaigiančių paieškų šešėlis, kuris nuolat slinkdavo iš paskos, lyg bet kada pasiruošusi pulti gyvatė.

Būdamas vietoje, kurioje prieš mažiau nei dvejus metus atgulė jos taip negailestingai iš gyvųjų pasaulio išplėštas kūnas, aš primindavau sau, kad negaliu sustoti. Nesvarbu, jog jau praėjo beveik dveji vėžlio greitumu slinkę metai ir visos mano paieškos iki šiol tebuvo bevaisiai nemokšiški bandymai surasti tą, kuris nenori būti surastas. Kitas mano vietoje galbūt jau sėdėtų nuleidęs rankas ir pripažintų pralaimėjimą. Galų gale, per dvejus metus daug kas užsimiršta, sugyja ir atslenka tik kaip reti košmarai, tačiau aš specialiai iš naujo atverdavau vidines žaizdas, ateidamas prie jos vienišo kapo ir kartodamas sau, jog negaliu sustoti ne tik dėl jos, bet ir dėl savęs bei didžiausio turto, iš manęs atimto tą nelemtą vakarą.

Lietui tebeplaunant viską aplinkui aš atsidusdamas atsistojau, pridėjau pirštus prie lūpų, o tada iš lėto priglaudžiau juos prie šalto ir drėgno antkapio. Ant juodo marmuro išraižytas Elžbietos vardas su gimimo ir mirties datomis atrodė lyg skaudus įrašas, konstatuojantis nepagražinto, kone beprasmiško gyvenimo žiaurumą. Kai giltinė mosteli dalgiu į vos dvidešimt ketverių metų moterį, nejučia nustoji tikėti bet kokiu teisingumu šiame supuvusiame pasaulyje. Nors, tiesą sakant, tikriausiai niekada nuoširdžiai ir netikėjau... Nemokėjau gyventi it naivus, gėriu tikintis vaikas, o kai pamėginau – tikrovė smeigė man į paširdžius su savo aštriais ašmenimis.

Nusisukęs nuo kapo susikišau rankas į kiaurai peršlapusių tamsiai mėlynų džinsų kišenes ir susigūžęs patraukiau ilgu, balomis nusėtu keliu link išėjimo iš Petrašiūnų kapinių. Man vos įlipus į automobilį, ausis pasiekė pažįstama melodija ir aš greitai išsitraukiau telefoną iš savo odinės striukės kišenės. Dirstelėjęs į ekraną pamačiau, kad skambina Mantas, todėl paskubomis vienkartine servetėle nubraukiau varvančius lašus nuo veido ir suirzęs atsiliepiau, negalėdamas paslėpti nepasitenkinimo, jog esu trukdomas būtent tada, kai norėjau pabūti vienas:

– Ko?

– Labas. Turiu neįtikėtinai gerų naujienų, – kitame laido gale išgirdau susijaudinusį Manto balsą.

– Rėžk, – mestelėjau, įjungdamas automobilio valytuvus, bet vis dar nevažiuodamas iš vietos.

– Radau Dmitrijų!

– Ką? – sustingau ir tvirčiau suspaudžiau rankoje telefoną, negalėdamas patikėti, jog išgirdau teisingai. - Kaip tai radai Dmitrijų?

– Tas kvailys pasinaudojo savo kreditine kortele! – Mantas nusikvatojo, bet man nesinorėjo juoktis drauge su savo darbuotoju.

Dima nebuvo vienas iš tų, kuris daro neapgalvotus žingsnius. Kad ir kaip trokščiau nuvertinti Elžbietos žudiko dešiniąją ranką, tačiau negalėjau to padaryti, nes puikiai pažinojau visus tuos kirminus, kurie šliaužiojo netoli jo. Lietuvoje, kaip ir daugumoje kitų šalių, neturėdamas pakankamai greitai dirbančio ir galimas grėsmes apgalvojančio proto, negalėjai ramiai prekiauti narkotikais, moterimis ir kitais nelegaliais, bet taip begėdiškai trokštamais malonumais, kurių pareikalauja šlykštūs demonai, įveikę silpnuosius dorovingus angelus žmonėse. Jeigu Dmitrijus, po beveik dvejų metų, staiga išlindo į dienos šviesą, tai anaiptol nereiškė, jog jis buvo kvailas. Veikiau užuodžiau įtikėjimą, kad po šitiek laiko aš jau nebeieškosiu to šiukšlės, pražudžiusio Elžbietą, o drauge ir Dimos, kadangi jis buvo artimiausias darbuotojas ir neišvengiamai žinojo žudiko buvimo vietą.