Išmokyk mane gyventi (✔)

12

Herkus

Lygiai dešimtą suskambo durų skambutis ir atidaręs duris išvydau ilgaplaukę blondinę įžūliomis pilkšvomis akimis. Ji buvo įsispraudusi į aptemptus tamsius džinsus ir mūvėjo blizgią aukso spalvos palaidinę, kurios iškirptė buvo pakankamai didelė, kad nebepaliktų daug vietos fantazijai. Nelaukusi pakvietimo ji ryžtingai įėjo į vidų, kaukšėdama savo juodais aukštakulniais ir, kaip visada, spinduliuodama pasitikėjimu savimi.

– Sveikutis, – pasakė ji ir nedvejodama įsisiurbė man į lūpas.

Aš šaltai ją atitraukiau nuo savęs ir su neslepiamu pasišlykštėjimu išrėžiau:

– Nina, kiek kartų esam apie tai kalbėję?

Ji pavartė akis ir papūtė lūpas, drauge nuleisdama savo dirbtines blakstienas žemyn.

– Taip, taip, žinau – jokių meilių–seilių, jokių įsipareigojimų, jokių bučinių. Bet mergina juk gali bent jau tinkamai pasisveikinti?

– Būtų užtekę elementariausio „labas“, – mestelėjau ir demonstratyviai nusivaliau lūpas.

Kartais pats nesuprasdavau kodėl kažkada visa tai pradėjau. Nina net nebuvo įspūdingo grožio – eilinė, per daug savimi pasitikinti vidutinybė ir tiek, kuri bandė save pagražinti tona makiažo, dirbtinėmis krūtimis ir išsaukiančiais drabužiais bei elgesiu. Man ji prilygo mėsai. Mėsai, kurią laikas nuo laiko galėjau panaudoti kaip objektą, į kurį lengvai nukreipdavau savo gyvuliškus poreikius. Ir, reikėtų pripažinti, kad ji mokėjo gan neblogai dirbti savo burna. Bet daugiau... Ji buvo niekas. Lyg prostitutė, tik Ninai net nereikėdavo sumokėti už atliktą darbą.

– Herkau, tu dar nemieg... – Ana įėjo į kambarį ir sustabdė sakinį bei savo kūną, įsistebeilydama į Niną.

Jei žvilgsnis galėtų nužudyti... Nina jau gulėtų kraujo klane su 178 mirtinomis žaizdomis, padarytomis per vieną minutę.

– Ana, – kreivai šyptelėjo Nina ir pakedeno savo šviesius plaukus.

– Nina, – Ana kone spjaute išspjovė jos vardą, net nesistengdama paslėpti nepasitenkinimo ir pasibjaurėjimo.

– Ar kažkas nutiko? – paklausiau Anos, eilinį kartą ignoruodamas tai, kad šios moterys viena kitos nekentė.

Ana dar kartelį pabandė žvilgsniu pasmaugti Niną ir pagaliau pažvelgė į mane. Jos žvilgsnis suminkštėjo, bet vis tiek mačiau pyktį tose senyvose akyse.

– Ne, tik norėjau palinkėti labos nakties, – pasakė ir nieko nelaukdama išėjo iš kambario.

Atsidusau.

– Eime, – burbtelėjau Ninai ir mes nuėjome į mano miegamąjį.

Kai uždariau kambario duris šviesiaplaukė nieko nelaukdama pradėjo nusirenginėti. Dar vienas neproblematiškas dalykas su Nina – ji iš karto eidavo prie darbo. Susiradus bet kokią moterį klube, dar turi erzinančiai ilgai eiti prie reikalo, o Nina ir taip žinodavo ko čia atėjo. Būtent todėl paskambinau jai, o ne Pavelui, kuris būtų mane nusitempęs į klubą. Man reikėjo dabar. Jau ir taip laukiau dvi valandas...

– Nelabai suprantu kam tu dar laikai tą Aną. Ji sena. Vieną dieną savo senės rankom išpils ant tavęs verdančios kavos puodelį ir bus per vėlu. Atsikratytum jos dabar ir būtų rami galva ateityje, – nutaisiusi saldų balselį bandė mane įtikinti Nina.

Jos šnekos. Bene pats didžiausias dalykas, kuris man nepatiko šitame mėsos gabale. Ji nuolat savo liežuviu buvo pasirengusi kažką išpešti, apdergti arba tiesiog... Nežinau. Nusišnekėti?

Aš greitai atsisegiau kelnes prieidamas prie jos ir grubiai paspaudžiau jos petį, priversdamas atsiklaupti.

– Tu protingesnė, kai turi ką nors burnoj, – mečiau įžūlią pastabą ir greitu judesiu įstūmiau savo įnagį jai į burną.

Nina iš karto pradėjo įgudusiai dirbti, bet aš tebebuvau keistai įsitempęs. Užsimerkęs tikėjausi atsipalaiduoti, tačiau vietoj to nejučiomis mano mintys nuskriejo prie visai kitos moters – man prieš akis išdygo Upės veidas. Jos gundančios, putlios lūpos, kurias ji lėtai aplaižė ir koketiškai nusišypsojo, tarsi kviesdama mane. „Manau, ji tik apsimeta gerute. Ji pati klauptųsi ant kelių ir su nekantrumu apžiotų mano...“

„Kas per šūdas?!!“ – atsimerkiau, suvokęs, kokį nesveiką žaidimą su manimi žaidžia ta jau kelintą kartą mane pavedanti smegeninė. Aš staigiai nustūmiau Niną ir ji neišlaikiusi lygsvaros nugriuvo ant žemės, trenkdama galvą į lovos kojūgalį.

– Kas tau negerai?! – įširdusi užrėkė Nina ir nepatenkinta atsistojo, trindama savo galvą ties sumušta vieta.

– Nieko, – iškošiau pro sukąstus dantis.

„Ką? Negi turėčiau atsakyti, kad jai darbuojantis įsivaizdavau Upę?“ – mintyse pats save pateisinau ir greitai užsimoviau kelnes. „Taip nieko nebus.“

– Dink iš čia, – pasakiau ir plačiai atvėriau kambario duris.

– Ką?! – Nina išpūtė akis ir iš pykčio sumosikavo rankomis, o jos nuogos krūtys šokčiojo nuo kiekvieno judesio.

– Dink iš čia, – pakartojau. – Dabar. Balius baigtas – kurvos, namo.

Mostelėjau ranka išėjimo link, bet Nina vis dar nėjo. Pajutau didelį norą išsitraukti savo 9 kalibro pistoletą ir daugiau nebesicackinti su šia niekam tikusia kekše. „Bet tai nebūtų labai protinga“, – priminiau sau ir suvaldžiau kraujo troškimą.

– Bent jau leisk apsirengti! – Nina piktai rinko drabužius nuo grindų.

– Pasakiau dabar. Apsirengsi lauke, – suurzgiau, pats nelabai suvokdamas kodėl buvai toks šiurkštus ir pastvėręs jos ranką greitai pradėjau ją tempti durų link it kokį maišą.

Nina klykė ir muistėsi, bet man buvo nė motais. Aš plačiai atvėriau lauko duris ir šiurkščiai išstūmiau ją lauk, stebėdamas kaip ji parkrinta keturiomis ant žemės, o jos krūtys kelis kartus sušokčioja nuo netikėtų staigių judesių.

– Herkau, nesuprantu! Ar aš kažką padariau ne taip?! – ji rėkė, atsidūrusi ant žemės lauke.

Su panieka pažvelgiau į nuogą blondinę, kuri bandė paskubomis susirankioti nuo žemės savo drabužius ir pasakiau:

– Taip. Daugiau nesirodyk man akyse, nebent pats paskambinsiu – ir skambinsiu tik dėl darbo, – sausai išrėžiau ir užtrenkiau duris, dar spėjęs pamatyti didžiulę nuostabą, sumišusią su įsiūčiu, jos akyse.

– KĄ?!! HERKAU!!! – išgirdau jos įtūžusį rėkimą, bet greitu žingsniu nuėjau šalin.

„Šūdas.“ – suurzgiau mintyse, mąstydamas kas man užėjo ir kokį velnią paskutiniu metu darau, bet tada atkreipiau dėmesį į siluetą kitame kambario kampe. Greitai atsisukau ir išvydau Aną. Ji... Ji šypsojosi. Panašia šypsena kaip prieš tai, kai namuose dar buvo Upė, tik šykart jos žvilgsnis buvo kažkoks... Net nežinau. Pergalingas?

– Ana? Kažko reikėjo? – lyg niekur nieko paklausiau.

– Oi, nieko, nieko, – ji švelniai šyptelėjo. – Tik prieš užmiegant išgirdau, kaip neši šiukšles. Norėjau savo akimis pamatyti kaip tvarkaisi. Pasirodo nepamiršai, kad laikas nuo laiko reikia... apsikuopti.

Aš atsidusau. „Ir kokį demoną aš turiu vietoj namų tvarkytojos?“

– Ana...

– Labanaktis, Herkau, – ji apsisuko ir išėjo iš kambario, taip ir nenustodama šypsotis.

„Moterys“, – dar kartą atsidusau ir nužingsniavau į miegamąjį, stengdamasis nebegalvoti apie visą keistą situaciją, kurią pats ir sukūriau.

***

Po gal valandos ar dviejų, kai vartydamasis nuo šono ant šono taip ir nesugebėjau užmigti, aš pastvėriau telefoną ir pradėjau skambinti. Po ilgų pyptelėjimų, kai jau pradėjau irzti, jog niekas taip ir neatsilieps, kitame laido gale visgi pasigirdo apsimiegojęs balsas.

– Už pusvalandžio. Mano namuose, – pasakiau ir pavarčiau akis, išgirdęs nepritariančius veblenimus kitame laido gale. – Pasakiau už pusvalandžio, Upe. Nevėluok.