Išmokyk mane gyventi (✔)

26

Upė

Išsimaudžiusi nesivarginau darytis kažkokios įmantrios šukuosenos – atrodė keista per daug išsidabinti dėl elementarios vakarienės namuose, todėl tiesiog išsidžiovinau plaukus su fenu ir palikau juos natūraliai kristi ant mano pečių. Makiažo irgi nusprendžiau nepersūdyti ir be tušo su lūpų blizgesiu daugiau nieko nenaudojau. Sunkiausia buvo nuspręsti ką daryti su drabužiais. Nenorėjau per daug išsičiustyti ar atrodyti per daug iššaukiančiai, todėl visus šventiškesnius ar su gilesnėmis iškirptėmis variantus iš karto atmečiau kaip visišką tabu. Bet nenorėjau atrodyti ir visiška nuoboda, kuri nė kiek netrauktų akies. Visgi, jei jau noriu duoti Leo šansą, turėčiau pasistengti būti kuo patrauklesnė ir pakankamai įdomi, jog ir jis norėtų su manimi prasidėti. Nors, žinant jo atkaklumą mano atžvilgiu, nepanašu, kad Leo reikėjo papildomų paskatinimų, kad manęs norėtų...

Atsidususi spoksojau į kelis drabužių derinius. Kaip tyčia, visi buvo juodi. „Jeckau, lyg ruoščiausi laidotuvėms", – pati iš savęs pasijuokiau, bet tada širdį sudiegė tas pats bjaurus skausmas, kai mintyse šmėstelėjo Herkaus, beglamonėjančio Niną, vaizdas. „Iš esmės gal ši vakarienė ir yra laidotuvės. Galutinai palaidosiu bet kokius galėjusius užsimegzti santykius su Herkumi. Juk nėra aiškesnio gesto, parodančio, kad man jis nerūpi, kaip buvimas kito vyro glėbyje."

Dar kartą atsidusau ir pasirinkau juodą pieštuko formos sijoną, kuris man buvo aukščiau kelių ir juodą aptemptą palaidinę su ilgomis rankovėmis. Iš esmės būčiau atrodžiusi gan nuobodžiai, kaip kokia sekretorė, bet palaidinė buvo lengvai persišviečianti, todėl matėsi mano juoda liemenėlė. Užsidėjusi juodus batelius su žudikiško dydžio kulniukais, pažvelgiau į save veidrodyje ir nusišypsojau.

– Gal ir neblogai, – burbtelėjau po nosimi ir pasižiūrėjau į laikrodį.

Kaip tik tuo metu, kai pamačiau, kad jau be penkiolikos šešios, išgirdau durų skambutį. Dar kartą dirstelėjusi į save veidrodyje išskubėjau iš kambario.

– Auč! – sušukau, kai atsitrenkiau į sieną.

Ne, ne sieną. Ir vėl tai – tik raumenų kalnas Linas.

Jis tuo pačiu beemociu žvilsniu pažiūrėjo į mane. Tam Linui prireikė palenkti galvą žemyn, todėl pasijaučiau dar mažesnė ir smulkesnė nei esu iš tiesų, nors ir avėjau aukštakulnius. Rimtai, ką jis valgė vaikystėje, kad išaugo į tokį milžiną? Gal kokias modifikuotas daržoves iš Černobylio ar pačios Pripetės?

– Atidarysiu, stokis už manęs, – sududeno savo žemu balsu ir patraukė prie lauko durų.

– Dėl dievo meilės, dički, ten tik mano draugas! Niekas nesiruošia manęs pagrobti tiesiai nuo durų slenksčio, – tipenau jam iš paskos, nutaisiusi itin rūškaną veidą. – Pridarysi man gėdos!

Asmens sargybinis praignoravo mano murmesius ir atidarė duris, vieną ranką laikydamas ant ginklo, kuris buvo užkištas už jo kelnių diržo. „Ką?! Pistoletas?!" – išpūčiau akis, bet greitai jas permečiau į vaizdą už durų, nes tarpduryje stovėjo kaip niekad gražus Leo. Jo juodi plaukai buvo tvarkingai sušukuoti atgal, buvo apsirengęs paprastą juodą palaidinę ilgomis rankovėmis ir tamsiai mėlynus džinsus. Rankoje laikė puokštę raudonų rožių, o veide švietė kvapą gniaužianti šypsena. Nenoromis pajutau, jog kojos kiek suvirpėjo nuo tokio tikrai neprasto vaizdelio.

Na, bet kalbant tiksliau, šypsena švietė pirmą sekundę, bet greitai virto iš nuostabos nevalingai prasižiojusia juokinga mimika, kai vietoj manęs išvydo didžiulį raumenų kalną ir akys gan greitai atkreipė dėmesį į pistoletą. Dar po sekundės ranka, laikanti puokštę, nusviro, o Leo kelis kartus sumirkčiojo. Pasigailėjau, kad šito vaizdo nenufilmavau – tikrai būčiau galėjusi dar ilgai jį erzinti dėl tokios reakcijos, pirmą kartą susitikus su mano mieluoju asmens sargybiniu.