Išmokyk mane gyventi (✔)

45

Upė

Iš ilgo, besapnio miego mane pažadino ledinis vanduo, kuris galingu gūsiu tėškėsi man į veidą. Kosėdama nusibraukiau prie veido prilipusias šlapias plaukų sruogas ir atsimerkusi išvydau, kad su kibiru rankoje priešais mane stovėjo Nina.

– Klausyk, man jau pabodo tavo atsijunginėjimai. Arba papasakok viską, ką aš noriu žinoti, arba šį kartą pereisim prie kur kas bjauresnių metodų, nei tavęs spardymas, – iškošė piktai dėbsodama į mane.

Lyg norėdama labiau užtikrinti savo pasakytus žodžius, Nina smarkiai įspyrė man į pilvą ir aš iš skausmo susigūžiau į kamuoliuką bei vaitodama apkabinau savo kelius.

– Juk... Juk jau papasakojau... – šiaip ne taip išstenėjau, vis dar negalėdama atgauti kvapo.

Vietoj mandagaus „ačiū" sulaukiau dar vieno negailestingo spyrio, tik šįkart spyris buvo adresuotas galvai. Su didele jėga ji trenkėsi į sieną, prie kurios gulėjau, ir drauge su baisiu skausmu aš ir vėl pasitikau visišką tamsą ir tylą, prieš tai dar išgirsdama kaip keikiasi vis tolstantis Ninos siluetas.

Tamsa ir ramybė. Maldauju, pasiimk mane amžiams...

***

Ir vėl prabudau nuo ledinio vandens gūsio, šliūkštelėjusio ant mano veido. Ir vėl kosėdama pramerkiau išvargusias akis. O taip, ir vėl išvydau Niną.

– Pasakok! Ir ne tas pasakas, jog tesi Herkaus studentė, o gyveni jo namuose, nes ten nuomuojiesi kambarį. Kokia kvaile mane laikai?! Juk jau sakiau, kad jus sekiau ir mačiau pakankamai – nuo tavo naktinio atvykimo pas jį, kai prieš tai tą patį vakarą Herkus išvijo mane iš savo namų, iki jūsų purvinų glamonių kambaryje! Sakyk tiesą! Dabar!! – užrikusi Nina jau norėjo vėl spirti man į pilvą, bet paskutinę sekundę sustabdė koją, nes pasigirdo melodija.

Suraukusi antakius ji išsitraukė telefoną, murmėdama:

– Kas man trukdo mėgautis...

Staiga ji užtilo ir išsisiepė ligi ausų. Po to pažvelgė į mane ir pasaldintu balseliu pasakė:

– Tik pamanykit, vos keturios dienos ir jis jau tave pamiršo. Matai, kokia esi nereikšminga pilka pelytė?

Nieko neatsakiau. Nenorėjau klausytis jos skleidžiamų nuodų. Spėjau, kad Nina tiesiog meluoja, kad aš palūžčiau ir pagaliau iškločiau visą tiesą. Pati nelabai supratau kodėl vis dar tylėjau it prisipylusi vandens į burną. Galbūt maniau, kad po to Nina iš karto mane nužudys. Galbūt nenorėjau išduoti Herkaus pasitikėjimo. Galbūt norėjau įrodyti sau pačiai, kad esu stipresnė, nei galvojo visi aplinkui, o tuo pačiu ir aš...

Nina, lyg suvokusi, kad ja nepatikėjau, atsiliepusi į skambutį iš karto pabrėžė, kad skambino Herkus:

– Herkau? Klausau.

„Tai visgi Herkus? Jai tikrai skambina Herkus? Galbūt man klykti, kad jis išgirstų? Bet jeigu Nina mane iš karto nušaus? Ir kas, jei jam net nerūpiu ir Herkus net neieško manęs?.."

Po kelių sekundžių tylos Nina pakėlė vieną antakį ir paklausė:

– Ką? Kodėl?

„Gal jis išsiaiškino, kad tai Nina, o ne taip velniai žino kas mane pagrobė? Gal skambina, įsakydamas liautis?"

Dar po kelių sekundžių Nina išsišiepė ir įžūliai pažvelgė į mane. Iš karto supratau, kad tai nieko gero nežada. Na, bent jau man.

– Hmm, gerai. Žinoma, kad atvažiuosiu, mielasis, – atsakė ji, koketiškai sušvelnėjusiu balseliu ir laiminga įsidėjo telefoną atgal į savo striukės kišenę.