Išmokyk mane gyventi (✔)

43

Herkus

Trys dienos. Trys kankinančiai ilgos dienos be jokių žinių. Ji tarsi prasmego skradžiai žemėje arba iškleidė sparnus ir iškrido.

„Kur tu, po velnių? Kur tu?!" Neramiai vaikščiojau po savo kabinetą ir bandžiau išmąstyti kaip dar galėčiau ją surasti, nes iki šiol visos taktikos buvo bevaisės. Jokios net menkiausios užuominos kaip ir kur galėjo dingti Upė.

– Kokia prasmė turėti visus tuos hakerius, jeigu jie nesugeba atlikti savo darbo?! – piktai užrikau, savo neviltį išliedamas ant krėsle sėdinčio ir mane stebinčio Pavelo.

Jis, kaip ir aš, visas tris dienas stengėsi atrasti nors menkiausią siūlelį, už kurio galėtumėme sėkmingai užsikabinti, bet laikui negailestingai bėgant, net ir jis pradėjo abejoti, kad kada nors sugebėsime rasti pabėgusią moterį. „Naivią, nekaltutę studentę... Kaip, po velnių, ji sugebėjo šitaip užsimaskuoti?!"

– Herkau, nurimk. Mes ją rasim, tik užtruksim ilgiau nei iš pradžių galvojom, – Pavelas pabandė nuraminti mano įsisiautėjusį pyktį, bet vietoj nusiraminimo aš susiraukęs godžiai atsigėriau viskio, iš rankoje laikytos stiklinės.

– Ir kaip žadi tą padaryti, m? – suburbėjau. – Kol kas nepastebėjau, kad trykštum kažkokiomis genialiomis idėjomis.

Pavelas atsiduso ir užsimerkęs pratylėjo maždaug vieną kankinančiai ilgą minutę. Jau galvojau, kad taip ir neprakalbės, bet vis dėlto pasiūlė:

– Pradėkim nuo pradžių. Vėl peržiūrėkim visus įmanomus variantus, tik šį kartą dar atidžiau ir ne taip skubėdami.

Pavarčiau akis, suvokdamas, kad Pavelas tik sugaiš krūvą laiko, o iš to nebus jokios realios naudos. Bet kas belieka? Vis tiek nebežinojau ką daryti.

– Gerai, – nenoriai ištariau. – Atgabenk man tos dienos vaizdo įrašus. Pats juos peržiūrėsiu. O tu vėl pamėgink atkapstyti kažkokios informacijos apie tą Leo.

– Būtų paprasčiau, jei žinotum pavardę, – priminė man Pavelas, nors ir puikiai suprato, kad nežinau.

– Ar aš tau panašus į Vikipediją? – suurzgiau.

– O nuotrauka? Gal bent ją turi? Nieko neradai tarp Upės daiktų?

Perbraukiau ranka savo plaukus ir atsidusau.

– Ne, nėra jokios nuot... – staiga nutilau ir pliaukštelėjau sau per kaktą. – Kokie mes kvailiai! Vaizdo kameros. Juk aplink namą ir kai kuriose vietose viduje yra kameros! Eik ir atsuk tą dieną, kai klounas pasirodė mano namuose. Rask geriausią kadrą, o tada veidą perduok Mantui. Tikrai jį rasim!

Pergalingai išsišiepiau, o Pavelas irgi atsakė tokia pačia plačia šypsena. Greitai atsistojęs jis patraukė prie durų, bet prieš galutinai išeidamas mestelėjo:

– Matai? Mes artėjam prie Upės. Radę tą kavalierių tikriausiai rasim ir mūsų mergužėlę.

„O taip... Mes artėjam, Upe. Greitai labai stipriai pasigailėsi, kad nusprendei nuo manęs pabėgti, vietoj to, jog vykdytum nurodymus."

***

Po poros valandų spoksojimo į vaizdo įrašus aš juos vis tiek vis sukau ir sukau atgal, nes kažkas man nedavė ramybės. Kažkur giliai jutau, jog atsakymas slypėjo tiesiai prieš mane, bet niekaip nesugebėjau jo įminti.

Pamasažavau smilkinius ir uždariau nešiojamąjį kompiuterį, norėdamas pailsinti išvargusias akis. Už lango jau buvo tamsu ir aš atsidusau, suvokdamas, kad tuoj bus keturios dienos, kai pradingo Upė. Dabar jau būtume Druskininkuose, ji jau bendrautų su Dmitrijumi ir greitu metu sužinočiau man taip reikalingą informaciją. Bet vietoj to... Vietoj to, aš pamyniau jo paieškas ir turiu ieškoti jos.