Išmokyk mane gyventi (✔)

10

Upė

Mūsų liežuviams aistringai besipinant tarpusavyje aš apkabinau Leo kaklą, prispausdama jo kūną prie savęs ir taip sunaikindama net ir tų kelių milimetrų tarpą, kuris mus skyrė iki šiol. Leo, tarsi padrąsintas mano žingsnio, viena ranka apkabino mane per liemenį, o kita ėmė glamonėti mano krūtinę. Jis nutraukė mūsų bučinį ir tęsė aistringai bučiuodamas ir švelniai kandžiodamas mano kaklą. Iš mano lūpų išsprūdo tyli aimana ir aš atlošiau galvą, labiau atverdama savo kaklą jo lūpoms ir dantims. Begreitėjant kvėpavimui dar spėjau pagalvoti, koks turėtų būti jausmas, jei mane šitaip glamonėtų Herkus. Su šia mintimi tas pats mygtukas, kuris įjungė man visiškai nepažįstamą Upę, staiga išsijungė ir sustingau apimta gėdos bei panikos. Gan greitai Leo pastebėjo, kad nebeatsakau į jo bučinius ir godžius prisilietimus.

– Upe, kas negerai? Maniau tu nori... – pradėjo Leo, bet aš jį iš karto pertraukiau.

– Ne. Na, taip, bet ne, – išbėriau, pati nelabai suprasdama ką tuo norėjau pasakyti.

„Ką aš čia darau? Su kuo aš tai darau? Aliooo! Aš save saugau tam vieninteliam, o ne pirmam sutiktajam apie kurį išvis nieko nežinau ir kurio dar užvakar net nebuvau mačiusi akyse!“

Paskubomis atsitraukiau nuo nepažįstamojo, kurio glėbiu mėgavausi dar prieš kelias akimirkas ir pradėjau eiti link durų, taip ir nepakėlusi akių į Leo, bet išgirdau jo balsą:

– Ėi, palauk!

– Atleisk, aš negaliu, – sustojau lyg įbesta ir sumurmėjau po nosimi, vis dar nedrįsdama pažvelgti jam į akis.

Leo greitai žengtelėjo prie manęs ir švelniai spustelėjęs mano petį tarė:

– Viskas gerai, tu neprivalai dėl kažko atsiprašinėti – juk tai aš prie tavęs prikibau, net nepasiteiravęs ar nieko tokio, kad tave pabučiuosiu. O juk tu vis dar neturi su kuo grįžti namo, o už mano pavežėjimo paslaugas jau atsilyginai bučkiu, – jis valiūkiškai šyptelėjo.

Aš irgi šyptelėjau ir pagaliau pažvelgiau jam į akis. Leo neatrodė nepatenkintas, kad staiga atstūmiau jo bučinį. Galbūt ir galėčiau pasinaudoti jo mašina? Gūžtelėjau pečiais ir pasakiau:

– Na, gerai. Būtų tikrai paprasčiau, jei man nereikėtų iki namų keliauti savo kojomis.

***

Visą kelią Leo bandė mane šnekinti, bet aš jaučiausi susikausčiusi ir pilna vis labiau mane ėdančios gėdos. Norėjau atsukti laiką atgal ir išvis atsisakyti Mėtos pasiūlymo eiti į klubą. O Mėta... Radau tik jos žinutę, kurioje linkėjo smagios nakties su gražuoliu, kurį matė mane išsivedant. Vietoj to, kad susirūpintų ir mus sustabdytų, ji džiūgaudama tikėjosi, kad linksmai praleisiu laiką su nepažįstamuoju… Mėta buvo akivaizdžiai ne iš mano pasaulio ir neturėjo nieko bendro su manimi – nuo piniginės turinio iki pomėgių ir poelgių.

– Na štai, – Leo sustojo mano daugiabučio aikštelėje.

Jau norėjau atsidaryti duris, bet jis greitai išlipo ir atidarė man dureles, lyg būtų tikras džentelmenas. „Prieš gerą pusvalandį tikrai ne taip džentelmeniškai kandžiojai mano kaklą...“ – ironiškai pamąsčiau, bet išlipusi iš automobilio padėkojau jam ir nusišypsojau.

– Hmm, bet žinai, aš pagalvojau, kad už visą paslaugumą aš nusipelniau šio to daugiau, – jis išsišiepė ligi ausų.

– Ką turi omeny? – įtariai paklausiau.

– Norėčiau tavo telefono numerio, – mirktelėjo Leo.

Aš kelias sekundes mąsčiau apie visus pliusus ir minusus, bet galiausiai padiktavau jo trokštamą skaičių kombinaciją. Velniai nematė – jei jau būti kitokia Upe šiomis keistomis dienomis, tai būti. Gyvenu tik kartą. O ir bet kada galėsiu jį užblokuoti, jei per daug man įkyrės. Leo atsisveikino su manimi ir aš įėjau į savo daugiabutį nė neatsigręždama.