Išmokyk mane gyventi (✔)

6

Upė

Visa studijų savaitė prabėgo taip nuobodžiai, jog pradėjau jaustis it mažas paukštelis narvelyje, nes be savo miniatiūrinio buto ir universiteto taip daugiau nieko ir nemačiau. Tikriausiai todėl pasišoviau savaitgalį praleisti kur kas turiningiau nei žiūrėdama serialus per Netflix. Apsitempiau savo seną, išsitampiusią palaidinę bei žydrus džinsus, apsidėjau lengvus juodus batelius ir išlėkiau patyrinėti Kauno, ko taip ir neprisiruošiau padaryti per tas porą savaičių, kai jau gyvenu šiame antrame pagal dydį Lietuvos mieste.

Laisvės alėja šurmuliavo nuo vaikų klegesio, jaunimo kikenimo ir vyresniųjų pokalbių. Visi atrodė laimingi, besimėgaujantys šiltu rudens pradžios savaitgaliu. Atsisėdusi ant suoliuko kurį laiką stebėjau praeivius it įdomų filmą. Mama, bandanti susikalbėti su mažamete dukra, su ašaromis reikalaujančią dar vienos ledų porcijos... Už rankų susikibusi žilagalvė porelė, kuri akivaizdžiai tebemyli vienas kitą net ir jaunystei išblėsus... Kikenančių paauglių mergaičių būrelis, vogčiomis žiūrinčios į tolėliau sėdinčius vaikinus... Visi su savo gyvenimais, savo vienetinėmis istorijomis!

Išsitraukiau blonknotą ir pradėjau piešti senukų porelę. Žinau, žinau - turėčiau daugiau pavaikščioti po miestą, bet negalėjau neįamžinti jų meilės kupinų akių. Tai buvo kažkas pasakiško, kažkas, priverčiančio tikėti tikra meile, šiame skyrybų pilname laikmetyje.

- Nemanai, kad pirmiausia turėtum jų atsiklausti, ar jie nori būti piešiami? - man už nugaros pasigirdo pažįstamas žemas, vyriškas balsas ir kūnu iš karto perbėgo karščio banga.

Atsisukau ir pamačiau jį. Herkus, neatitraukdamas tų ledinių akių nuo manęs ir kreivai šypsodamasis, atsisėdo šalia ant suoliuko, nė nesivargindamas paklausti ar ši vieta nėra užimta. Dėstytojas iš karto tiriamai dirstelėjo į mano piešinį, tarsi norėdamas įvertinti kūrinio gerumą.

- Jo nosis ilgesnė, o jai ant smakro didelė karpa, kurią pamiršai, - pridūrė ir nieko nelaukdamas pagriebė mano pieštuką, pripaišė moteriai karpą ir įkišo pieštuką atgal į mano sustingusią ranką. - Taip jau geriau.

Mūsų pirštai kelias sekundes susilietė ir pajutau neapsakomą norą tiesiog sugriebti jo plaštaką ir pridėti sau prie žando, kad dar sykį pajusčiau jo artumą, kaip tada po paskaitos. Nedrįsau spėlioti ar jis jautė nors menkutį potraukį, tačiau buvo akivaizdu, kad mano geismas buvo kur kas didesnis už menką smalsumą. Galbūt kaltas mano nepatyrimas ar atitrūkimas nuo mamos, tačiau visu kūnu jutau, kaip paklusčiau bet kokiems šio vyro reikalavimams. Kaip galima šitaip pasiduoti kažkam, ko net nepažįsti?..

Aš kelias sekundes stengiausi suvaldyti mintis, kurios pradėjo darytis itin garbanotos, kai Herkaus veidas buvo tik keli centimetrai nutolęs nuo manojo. Jo vyriški kvepalai, jo žandikaulis, jo lūpos, jo tatuiruotės, jo viskas varė mane iš proto. „Kokios turėtų būti jo lūpos? Ar jos minkštos? Ar saldžios? O gal sūrios?" - mintyse sukosi milijonas klausimų vos apie vieną šio vyro kūno dalį, tad karčiai pagalvojau, jog galva tiesiog sprogtų, jei imčiau mąstyti apie jį visą.

- Laba diena, dėstytojau, - šiaip ne taip išspaudžiau pasisveikinimą, stengdamasi suvaldyti savo vis labiau įsiaudrinančias mintis. - Nežinau ar ta porelė nori būti piešiama, bet jūs taip pat turėtumėte atsiklausti prieš įsiterpdamas į svetimą piešinį. Žinote, dėl viso pikto, jei kartais paaiškėtų, jog piešėjas nenori, kad kažkas liestų jo kūrinį.

Herkus šyptelėjo ir perbraukė ranka per savo plaukus, neatrodydamas itin sunerimęs dėl mano akivaizdžios užuominos apie jo nemandagumą.

- Upe, jei jau matysi mane dažniau nei kartą per savaitę per vienintelę paskaitą, manau, pats laikas pradėti į mane kreiptis „tu", „Herkau" ir panašiai, o ne „jūs", „dėstytojau" ar dar kokių formalybių turi toje savo galvelėje.