Išmokyk mane gyventi (✔)

32

Herkus

Lygiai aštuntą ryto be jokių ceremonijų įsiveržiau į Upės kambarį, rankoje laikydamas automobilio raktelius.

– Pabudome ir kelkimės! – sušukau, kai aptikau ją tebeparpiančią plačioje lovoje ir nė neketinančią keltis.

Ji iš netikėtumo staigiai atsisėdo ir aš nesusilaikydamas nusijuokiau, stebėdamas jos rytinę išvaizdą. Dažniausiai tvarkingai sušukuoti plaukai dabar buvo susivėlę ir styrojo į visas puses. Akys, ką tik saldžiai miegojusios, buvo paraudę ir paburkę. Nutampyta pilka maikutė kybojo ant jos kūno kaip koks užmestas skuduras, o apklotas dengė kojas ir iš jo kyšojo tik nuogos pėdos. Kažkodėl šitoks reginys atrodė ne tik juokingas, bet ir mielas. Šyptelėjęs greitai nutraukiau paklodę nuo jos kojų ir įsakmiai išrėžiau:

– Duodu penkiolika minučių susiruošti. Nespėsi – nevažiuosi išvis. Vakar aiškiai pasakiau, kad aštuntą jau būtum pasiruošus, o dabar – po aštuonių viena minutė.

Ji greitai išlipo iš lovos, svaidydama akimis mirtinus žaibus, kuriais, tikriausiai, stengėsi mane išgąsdinti, bet jai nelabai sekėsi. Pastvėrusi iš spintos kelis drabužius ji išskubėjo į vonią, kažką bambėdama po nosimi. Įtariau, kad tie žodeliai tikrai nebuvo mieli ir linkintys man geros dienos, todėl dar kartą šyptelėjau ir nužingsniavau į virtuvę.

– Herkau, ar tikrai nenori pusryčių? – pasiteiravo Ana, sėdėdama prie stalo ir gerdama rytinę kavą.

Aš papurčiau galvą ir demonstratyviai pažvanginau raktais.

– Ne, tuoj važiuosim, – pasakiau ir paėmiau bananą iš vaisių prikrauto dubens.

– Hmm, ką jau tokio susiplanavot su Pavelu, kad taip anksti išdumiate? Tiesą sakant, lyg ir išvis nemačiau šiandien Pavelo, – Ana susidomėjusi sustabdė puodelį taip ir nepridėjusi jo prie lūpų ir įsmeigė savo tiriantį žvilgsnį į mane.

– Ne su Pavelu. Su Upe, – patikslinau, lupdamas bananą.

Ana išsišiepė ligi ausų. Kažkodėl nujaučiau, kad jos mintyse krebždėjo kokios itin paikos ir neteisingos idėjos. Atsikandęs banano ir sukramtęs kąsnį greitai jį nugurkiau, o tada patikslinau:

– Ji nori pamatyti savo mamą.

– Ir nusprendei, kad ta proga ir tau reikėtų su ja susipažinti? Įdomu...

Ana dar labiau išsišiepė ir aš kilstelėjau vieną antakį, nelabai suprasdamas kas jai užėjo. Moterys ir jų keisti protai...

– Važiuoju kartu, nes nenoriu, kad kur nors pradingtų. Juk abu žinom, kad man ji reikalinga, – griežtai atrėžiau, nepalikdamas vietos kvailoms interpretacijoms, bet Anos tokie žodžiai, regis, visiškai nepaveikė.

– Žinoma, žinoma... Na, tuomet smagaus savaitgalio tik dviese, – ji mirktelėjo ir aš užsikosėjau paskutiniu banano kąsniu.

Taip, šitos moters galvelėje akivaizdžiai sraigteliai sukosi kažkokia labai jau keista linkme... Knietėjo paklausti kokių nesąmonių spėjo prisigalvoti, bet tuo metu kaip tik išgirdau batų kaukšėjimą ir atsisukęs tarpduryje išvydau Upę. Ji jau buvo apsirengusi tamsius džinsus, pilką megztinį aukštu kaklu ir avėjo juodus ilgaaulius batus. Paskubomis šukuodamasi savo ilgus tamsius plaukus ji pasakė:

– Jau pasiruošusi.

Žvilgstelėjau į laikrodį ir linksmindamasis burbtelėjau:

– Pavėlavai dvi minutes. Niekur nebevažiuosim.

Upė piktai dėbtelėjo į mane, greitais žingsniais priėjo, pastvėrė raktelius, kuriuos tebeturėjau rankoje ir, numetusi plaukų šepetį ant stalo, ryžtingai patraukė link išėjimo.