Išmokyk mane gyventi (✔)

54

Herkus

Mačiau kaip į mane sužiuro nustebusios Pavelo ir Upės akys. Abu nesitikėjo, jog kažkas, išskyrus Dmitrijų, galėtų sugalvoti užpulti mane Suomijoje, vos tik spėjau įkelti čia koją. Na, realiai jie buvo teisūs – mane iš tiesų pašovė Dimos sėbrai, bet ar galėjau tą pripažinti?

Pats vis dar negalėjau patikėti savo kvailumu. Įpykęs, kaip visiškas kvailys, tiesiog nužygiavau į viešbutį, kuriame žinojau, kad yra apsistojęs Dmitrijus ir pamėginau viską užbaigti čia ir dabar. Tik aš ir jis. Jokio Pavelo, jokios Upės, tik mano gyvybė prieš jo. Tik mano kankinimai ir jo pagaliau atsirišęs liežuvis.

Tačiau lengva atspėti, kad Dimai tokia mintis neatrodė labai viliojanti. Nespėjau net pamatyti jo šlykštaus snukio, kai Dmitrijaus puikiai išdresuoti šunys mane atpažino prabangaus viešbučio koridoriuje. Matyt, kiekvienas jo darbuotojas žinojo tam tikrų nepageidaujamų asmenų veidus.

Tą sekundę supratau, kokią neapgalvotą ir vaikišką kvailystę padariau, bet jau buvo per vėlu. Nors apsisukęs ėmiau bėgti ir spėjau niekieno nekliudomas atsidurti gatvėje, tačiau čia mane pasiekė petį negailestingai kliudžiusi kulka. Regis, Dmitrijus jautė pakankamai didelę grėsmę iš mano pusės, jei drįso liepti šaudyti vidury judrios Vasos gatvės...

„Ir štai aš čia, šioje ankštoje, pigaus motelio vonioje, meluoju, kad kulką gavau ne nuo Dmitrijaus. O kas belieka? Kas, po velnių, belieka? Per savo karštą būdą ne tik daviau įspėjimą Dimai, jog esu Suomijoje, bet ir sugadinau galimybę gintis ginklu." Vos vos pakrutinau skaudamą petį ir kūnu perėjo toks skausmas, kad nenorimis susiraukiau ir prikandau lūpą, jog nesudejuočiau nuo nemalonių pojūčių. Artimiausiu metu tikrai negalėsiu tinkamai valdyti dešinės rankos. Apie šaudymą ar mušimąsi kurį laiką galėsiu tik pasvajoti.

– Kas tave pašovė? – drebančiu balsu paklausė Upė, pagaliau pajudėdama iš visiško sąstingio.

„Aš nebeturiu jokio kito pasirinkimo... Arba pasinaudosiu ja, arba nieko nepešiu." – galvoje perbėgo skausminga, mane iš vidaus drąskiusi mintis. Pažvelgiau į tas žalias, susirūpinimu pripildydas Upės akis ir supratau, kad visgi buvau ne ką geresnis už visus tuos monstrus, kurie negailestingai vijosi mane iš praeities. Aš lyg blogio demonas apsivijau aplink ją ir, tikriausiai net jai pačiai nesuprantant, pamažu apnuodijau mintis. Ji jau dėl manęs jaudinosi, dėl manęs buvo pasiryžusi rizikuoti savo pačios gyvybe ir ramybe, nors mainais negavo ir niekada negaus nieko gero. „Net ir dabar... Net ir dabar, kai pastumsiu ją tiesiai liūtui į nasrus, mainais duosiu tik melą."

– Mano neitin patenkinti verslo partneriai iš Suomijos, – suvėliau patį pirmą į galvą šovusį ir labai jau skystą melą, kuriuo tikriausiai patikėtų tik tokia naivi mergina kaip Upė. – Pastaruoju metu mūsų nuomonės, švelniai tariant, išsiskyrė ir vis auginom gan riebų konfliktą. Nors tikrai nemaniau, kad ims ir sugalvos lakstyti su ginklais, vos tik sužinos, kad aš Suomijoje. Nesitikėjau, kad suomiai tokio karšto temperamento.

Vyptelėjau, mėgindamas visą šią situaciją paversti tik juokingu verslo pasaulio nutikimu, bet Upė gan įtariai prisimerkė, lyg mėgindama suprasti ar sakau tiesą, ar visgi meluoju. Nugurkiau gerkle kylantį milžinišką kaltės gumulą ir pasakiau:

– Na, bet grįžkim prie mūsų reikalų. Koks tavo planas dėl Dmitrijaus?

Prieš tai mano žaizdą valęs Pavelas staiga sustingo ir pažvelgęs į jo veidą pamačiau įsitempusį žandikaulį ir piktomis strėlėmis į mane besisvaidantį žvilgsnį. „Jis žino. Jis puikiausiai žino, kad neturiu jokių verslo partnerių iš Suomijos. Tikriausiai jau suvedė galus, kad taip pamelavau tik todėl, jog iš tikrųjų gavau kulką nuo Dmitrijaus pakalikų ir nenoriu pripažinti, kad prie jo artintis dabar bus dar pavojingiau nei prieš tai, nes Dima bus budresnis."