Sergėtoja

1 skyrius

Mūsų rūšis su paprastais mirtingaisiais nebendrauja. Nebent naudoja juos kaip maistą. Uždraustą maistą.

Pasaulyje gyvuoja ne tik žmonės. Taip pat yra raganų (tiksliau buvo) ir, be abejo, vampyrų. Jie visi gyveno tarp žmonių, įsimaišę į jų kasdienį gyvenimą. Raganos ir vampyrai susigiminiavo, taigi raganos galiausiai išnyko. Tačiau visi žinojo vieną įstatymą – nesigiminiuoti su žmonėmis ir nenaudoti jų maistui - negerti kraujo tiesiogiai iš žmogaus. Tai buvo pagrindinė taisyklė, už kurios sulaužymą galėjai mirti. Vieninteliai kilmingieji vampyrai (dar vadinami grynakraujais) išlaikė savo tradicijas. Jie gyveno atskirai, valdydami kitus vampyrus. Kartą dalis nepaklusnių vampyrų pritrūko maisto, sužvėrėjo ir pradėjo žudyti žmones. Tuomet vyriausioji vampyrų valdžia nutarė atsiskirti nuo žmonių ir apsigyventi atskiroje teritorijoje. Netrukus dėl to kilo dar daugiau nesutarimų, vampyrai dalijosi į grupes. Viena jų išliko iki dabar. Tai visiškai sužvėrėję vampyrai, vadinami raudonaisiais, nes jų plaukų ir akių spalva raudona. Jie patys pavojingiausi ir jų tikslas išnaikinti grynakraujus vampyrus.

Mano mama buvo kilmingoji iš anuomet galingiausių Vestornų klano. Tačiau ji įsimylėjo vampyrą, mano tėtį, ir atsisakė sosto. Jie pabėgo ir apsigyveno tarp žmonių, kas buvo draudžiama. Tada gimiau aš.

~~~

Nemėgau mokslų metų pradžios. Visi grįžta iš atostogų, pasakoja, ką veikė, kur keliavo ir taip toliau. O aš, kadangi neturiu tėvų, sėdžiu kiauras dienas arba pas Orterą, savo globėją, arba akademijoje. Kartais Ortera mane nusiveda į miestą apsipirkti (viena negaliu išeiti į žmonių miestą). Anksčiau toks užsiėmimas man patikdavo, bet iš atostogų grįžusių vaikų istorijos ir įspūdžiai priverčia mane nusivelti mano nuobodžiu gyvenimu. Vieni praleidžia savo atostogų laiką Egipte, kiti Italijoje arba tiesiog prie jūros. Todėl mokslo metus visada pradedu niūria nuotaika.

Šiuo metu stovėjau traukinių stotyje ir laukiau Promės, savo geriausios draugės. Rankoje stipriai spaudžiau maišelį, kuriame mėgstamiausi Promės sausainiai su imbieru. Ji šią vasarą buvo išvykusi pas tėvus, kurie gyvena Graikijoje. Jie yra vieni iš vampyrų rūšių – lampyrai, kilę iš raganų, tai yra, jie gali naudotis elementais kur kas geriau nei kilmingieji.

Nežinia, kiek praėjo laiko, bet pradėjau nervintis. Aplinkui daug žmonių. Per daug. Jie kažkur skuba ir nepastebi, kad kažkas dar gyvena jų pasaulyje. Netikėtai pajuntu bakstelėjimą į petį. Atsisukusi išvystu Promę. Jos rankos pilnos nešulių. Matyt, gerai apsipirko Graikijoje, nes išvyko beveik be daiktų.

-Hile!- ji kaip pamišusi mane apkabina. Jos plaukai kvepia gaivumu ir jūra.- Ką čia turi?- Promė pačiumpa maišelį ir išsitraukusi vieną sausainį suvalgo.- Kaip išalkau. Noriu normalaus maisto. Pas tėvus vien jūros gėrybės.

Suspaudžiu lūpas nusišypsodama. Gyvenime nesu ragavusi jūros gėrybių. Tačiau Promė iš pasiturinčios šeimos. Ji niekada negalėjo suprasti, ką reiškia gyventi mano gyvenimą.

-Šiek tiek įdegei,- tariau pastebėdama Promės tamsesnę odą. Vampyrai labai retai įdega, tačiau ne visi buvo įgimti blyškiaodžiai, kaip mūsų protėviai.

-Taaaip, beveik visada buvau prie jūros,- nutęsė prisiminusi gerą laiką draugė. Tada ji pažvelgė į mane savo rudomis akimis.- Kitą vasarą tave Amija tikrai išleis. Aš kalbėjausi su tėvais, jie leido tave pasiimti kartu.

Patraukiau ją už parankės, kad jau eitume. Mūsų laukė akademijos mašina.

- Pasikalbėsime apie tai vėliau.

Amija yra Šv. Apolonės akademijos direktorė. Ji grynakraujė vampyrė, tačiau pasirinko ne titulą, o profesiją. Taip atsitinka labai retai. Kalbama, kad ji neturėjo brolių ar seserų, o pati negalėjo susilaukti vaikų. Amija mane prižiūrėjo ir paprastai nuspręsdavo, ką aš turiu daryti. Jeigu ne įkyrus jos įsakinėjimas, ji būtų gana miela, bet ne tokia, kaip motina. Jai iki to dar trūko.