Sergėtoja

6 skyrius

Amija kitą dieną jau mūsų laukė savo kabinete. Nuleidusi akis žiūrėjau į savo rankas, kol direktorė aiškino Tomijui apie jo neatsakingą elgesį ir kad jo praktika liks neįskaityta. Abu turėjome papasakoti savo versijas, kaip atsidūrėme toliau nuo rūmų, prie pat miško. Tomijus nesijautė prasikaltęs, jis net pasiginčijo, jog atliko savo pareigą kaip sergėtojas ir ėjo kartu su savo kilminguoju, kol aš sugebėjau savąjį pamesti iš akių. Visgi Amijai mano pasakojimas praslydo pro ausis. Neva išvis galėjau neieškoti Kleo ir likti saugiai tarp svečių.

-Gali eiti,- galiausiai tarė direktorė lediniu balsu Tomijui.- Hile, tu dar pasilik.

Linktelėjau lyg paklusnus vaikas. Vaikinas netrukus išėjo.

-Iš kur atsirado ta žmonių mergina?- paklausė ji tiesiai, nenuleisdama nuo manęs akių.

Sekundėlę galvojau, ką atsakyti. Mano žvilgsnis laikėsi ties direktorės veidu, tačiau viduje norėjau slėptis. Nesuvokiau, kaip iki direktorės atėjo ši žinia apie žmogų Palerų vakarėlyje. Tačiau tai reiškė, kad visgi ją matė kažkas iš rūmų sergėtojų.

-Nežinau. Ji jau ten buvo, kai atvykau,- pasakiau tiesą.

-Ar dar kas nors nutiko neįprasto, kai pasirodė raudonieji?

Nejučia mane išpylė prakaitas. Atrodė, kad Amija manęs tiesiogiai klaustų apie mano kontaktą su raudonuoju. Tačiau nutylėjau tą faktą, kad jis mane iš kažkur atpažino. Ir kad apskritai jis elgėsi tarsi normalus vampyras, o ne kaip žvėriškų instinktų vedamas raudonasis.

-Ne, nieko nepastebėjau...- pralemenau papurtydama galvą.

Amija atsiduso. Nesuvokiau, ar ji manimi nusivylė, ar jautėsi perdaug užkrovusi ant manęs atsakomybės. Visgi ji mane paleido daugiau nieko nebeklausinėdama.

Išėjusi iš direktorės kabineto vis dar jaučiausi sukaustyta. Pagrindinis dalykas, apie kurį dabar visi kalbės, bus Palerų vakarėlyje pasirodę raudonieji. Tai nebuvo neįprasta, raudonieji vis dar rengia išpuolius prieš grynakraujus. Tačiau jau daugelį metų jie buvo aprimę, pasirodydavo tik tarp žmonių. Todėl nenuostabu, kad ši žinia pasklis, kaip įspėjimas apie gresiantį pavojų. Kilmingųjų apsauga bus sustiprinta. Tačiau ką reikėjo daryti man, kai raudonasis žinojo, kas aš? Tikriausiai turėjau apie tai pranešti Amijai. Tai buvo rimta. Visgi nepajėgiau prisiversti, tarsi tai tik viską pablogintų.

Sustojau koridoriuje laukti Promės, kadangi ji sakė ateisianti, bet, mano nuostabai, vietoj jos pasirodė Kleo. Jis žvilgtelėjo kažkur už manęs.

-Ką sakė direktorė?

Sumirksėjau tarsi patikrindama, ar jis tikrai manęs to klausia. Kleo ir Vesijus pirmieji apsilankė pas Amiją. Kai atėjo mano eilė, jie jau buvo išėję.

-Tomijui kambario areštas, taip pat jam nebus įskaityta praktika,- tariau atsargiai.

-O tau?

Pažiūrėjau į jį primerkusi akis. Jo elgesys mane stebino. Tačiau galbūt jis domėjosi tik todėl, kad sužinotų, ar ko nepasakiau apie jį. Pavyzdžiui, kad jis neklausė manęs, kai prašiau grįžti. Žinoma, kad to nepaminėjau Amijai, tai neatrodė svarbu dabar.

-Man? Man nieko, tik papildomos treniruotės, kadangi nebuvau paruošta išvykimui,- gūžtelėjau pečiais.- O tau kaip?

-Darbas bibliotekoje,- pasakė jis ir šyptelėjo pažiūrėdamas į mane.- Rodos, dar lengvai išsisukome.

Man vos neatvipo žandikaulis. Stovėjau lyg įsmegusi į žemę ir bandžiau neišsiduoti. Mudu labai retai turėjome bendrų pamokų ir tuo džiaugiausi, bet tikėtina, kad Amija jam paskyrė bausmę bibliotekoje kartu su manimi specialiai, kad mudviejų ryšys sustiprėtų.