Sergėtoja

2.2 skyrius

Per žiemos atostogas akademijoje itin tylu. Atvėsęs oras tarsi sustingdė laiką, norėjosi tiesiog lindėti savo kambaryje. Anksčiau taip ir praslankiodavau visas dvi savaites viena lyg vaiduoklis po tamsius koridorius arba tupėdavau bibliotekoje perrūšiuodama knygas. Tačiau dabar aš sergėtoja. Viskas pasikeitė.

Pasibeldžiau į Kleo kambario duris. Per atostogas jis niekur neišvažiavo. Jo namai visiškai tušti, o vykti ilsėtis į kokią egzotišką šalį jam niekada nebuvo noro.

-Kiek kartų sakiau, jog tau nereikia belstis,- tarė Kleo, kai įėjau į vidų.

-O ką aš žinau, gal tu užsiėmęs,- gūžtelėjau pečiais. Vaikinas pažiūrėjo į mane papurtydamas galvą. Atsidusau pavartydama akis. -Gerai, gerai, kitą kartą įsibrausiu lyg viesulas.

Kleo šyptelėjo patenkintas ir toliau užsiėmė savo darbais.

-Ką čia darai?- smalsiai paklausiau.

-Ruošiuosi.- Jis numetė ant lovos baltus marškinius.- Vyksiu į Etelerų žiemos puotą. Sesuo visiems paskelbs, kad perima šeimos sostą.

-Jau? Taip greitai,- pritilau. Nenorėjau užgauti Kleo, bet jo tėvai neseniai buvo palaidoti, o štai jau rengiama puota.

-Taip, juk kažkas turi imtis mano šeimos atsakomybės,- paaiškino jis.

Prisėdau ant lovos krašto. Buvau pratusi per atostogas likti viena, tačiau nudžiugau, kai sužinojau, kad Kleo taip pat pasilieka. Visa akademija atostogauja. Promė išvyko su Aleksu, Teris su Ana. Visgi, rodos, ir vėl reikės susitaikyti su vienišės atostogomis.

-Pyksti, kad Promė paliko tave vieną?- netikėtai paklausė Kleo tarsi perskaitęs mano mintis.- Kiek girdėjau, ji planavo tave vežtis kartu.

Atsidusau garsiai ir nuleidau pečius.

-Nesvarbu jau. Nelabai norėjau tapti našta jos tėvams.

Staiga Kleo pakišo prieš mano akis kažkokį daiktą supakuotą maiše. Klausiamai žvilgtelėjau į jį, bet tuoj pat išpakavau. Viduje buvo juoda aksominė medžiaga. Perbraukusi per ją pirštais netrukus ištraukiau ir iškėliau priešais save suknelę.

-Sesuo pasirūpino, kai paprašiau,- tarė Kleo, kol nemirksėdama spoksojau į paprastą, bet elegantišką sunelę.

-Ką aš darysiu su ja?- kilstelėjau antakį.

Vaikino veide išsiplėtė pasalūniška šypsena.

-Na, žiemos puotoje man reikia poros.

Išpūčiau akis mesdama sutrikusį žvilgsnį į jį. Nesuvokiau, ar teisingai supratau jo užuominą.

-Tu mane kvieti į kilmingųjų puotą?- pasitikslinau savo spėjimą.

Kleo linktelėjo šypsodamasis suspaustomis lūpomis.

-Bet... Bet aš...- mikčiojau negalėdama sudėlioti normalaus sakinio. Iš nuostabos tikriausiai prarijau liežuvį.

-Tu turi teisę eiti į tą puotą,- patikino Kleo.- Visų pirma, tavo mama buvo kilmingoji, o antra, tu mano sergėtoja.

-Tame ir esmė. Aš tavo sergėtoja,- pabrėžiau atsigavusi.- Turėčiau eiti apsirengusi patogiais rūbais, kad prireikus galėčiau tave apginti. O ne lydėti tave, kaip pora.

-Ar tu girdi, kaip tai absurdiškai skamba,- prunkštelėjo Kleo. Jis atsisėdo šalia manęs prisiglausdamas pečiu.- Aš Eteleras, neprivalau paisyti įsisenėjusių ir nelogiškų vampyrų tarybos taisyklių. Jei norėsiu, vesiuosi savo sergėtoją, kaip savo porą. Tad, ar sutinki, Hile?

Vaikinas ištiesė ranką ir laukė mano atsakymo. Pažiūrėjau į jį susiraukusi. Jis gal ir galėjo laužyti taisykles, tačiau mano šikna galėjo degti, jei per tai išaiškėtų paslaptis dėl mano kilmės.